Skaitmeninė atskirtis darbo rinkoje tampa vis aktualesne problema, nes skaitmeniniai įgūdžiai ir skaitmeninis raštingumas šiandien svarbūs ieškant darbo, bendraujant su darbdaviais ir siekiant karjeros. Tačiau technologijų turėjimas dar nereiškia gebėjimo jomis naudotis, o jų trūkumas gali apsunkinti įsidarbinimą ir mažinti lygias galimybes darbo rinkoje. Laidoje „Vilniaus ritmu“ Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkė stažuotoja dr. Raimonda Bublienė aptaria skaitmeninės atskirties sąsajas su nedarbu, diskriminacija darbo rinkoje ir būtinybe mokytis visą gyvenimą. Taip pat nagrinėjama, kaip sparčiai besivystantis dirbtinis intelektas keičia profesinius reikalavimus ir kodėl atsakomybę už darbuotojų skaitmeninių įgūdžių ugdymą turėtų prisiimti ne tik patys žmonės, bet ir darbdaviai bei valstybė.

Skaitmeninė atskirtis – daugiau nei prieiga prie technologijų

Anksčiau skaitmeninė atskirtis dažnai buvo siejama su tuo, ar žmogus turi kompiuterį ir interneto ryšį. Šiandien situacija sudėtingesnė: net ir turėdamas išmanųjį telefoną bei naudodamasis socialiniais tinklais žmogus gali neturėti darbo paieškai reikalingų gebėjimų. Gyvenimo aprašymo parengimas, dokumentų prisegimas, bendravimas elektroniniu paštu, informacijos paieška ir dalyvavimas nuotoliniame darbo pokalbyje reikalauja konkrečių skaitmeninių įgūdžių.

Dr. Raimonda Bublienė pabrėžia, kad skaitmeninių gebėjimų stoka gali riboti žmogaus galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir prisitaikyti prie jos pokyčių. Technologijos tampa vis svarbesne kasdienio profesinio gyvenimo dalimi, todėl būtina vertinti ne tik tai, ar žmogus turi prieigą prie jų, bet ir tai, ar geba jomis veiksmingai naudotis.

Ką atskleidė 27 Europos Sąjungos valstybių duomenų analizė?

Pokalbyje aptariamas Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas, kuriame analizuoti dešimties metų 27 Europos Sąjungos valstybių statistiniai duomenys. Tyrime skaitmeninės atskirties rodikliu pasirinktas elektroninio pašto nenaudojimas, o jo sąsajos su nedarbu ir užimtumu vertintos atskirose amžiaus bei lyties grupėse.

Tyrimo rezultatai parodė, kad 25–54 metų žmonių grupėje didesnis elektroninio pašto nenaudojimo rodiklis buvo susijęs su didesniu nedarbu ir mažesniu užimtumu. Analizuojant vyrų ir moterų duomenis nustatyti ir tam tikri skirtumai: elektroninio pašto nenaudojimo rodikliui padidėjus 10 procentinių punktų, vyrų nedarbo lygis buvo vidutiniškai 1,09 procentinio punkto, o moterų – 1,39 procentinio punkto didesnis.

Mokslininkė pabrėžia, kad šie rezultatai rodo statistinę sąsają, bet neįrodo, jog elektroninio pašto nenaudojimas tiesiogiai sukelia nedarbą. Vyresnių, 55–74 metų žmonių grupėje pastebėtos panašios tendencijos, tačiau turimų duomenų nepakako patikimoms išvadoms apie nedarbą ir užimtumą šioje amžiaus grupėje.

Kai skaitmeninių įgūdžių stoka susikerta su diskriminacija

Skaitmeninių gebėjimų trūkumas gali tapti dar sudėtingesne problema, kai susipina su kitais veiksniais – amžiumi, lytimi, negalia ar kilme. Tokiais atvejais žmogus gali susidurti ne su viena atskira kliūtimi, o su kelių diskriminacijos pagrindų sąveika.

Pokalbyje aptariama daugialypė ir sąveikinė diskriminacija. Mokslininkė aiškina, kad vertinant galimą diskriminaciją svarbu atsižvelgti į tai, kaip skirtingi žmogaus tapatybės ir gyvenimo aplinkybių aspektai veikia kartu. Jeigu kiekvienas pagrindas nagrinėjamas atskirai, gali likti nepastebėta visa žmogaus patiriamos nelygybės situacija.

Viena iš aptariamų problemų – vyresnio amžiaus darbuotojų galimybės tobulinti skaitmeninius įgūdžius. Jeigu žmogus atsisako mokytis savo noru, situacija skiriasi nuo atvejo, kai darbdavys nesudaro sąlygų mokytis, nes mano, kad vyresniam darbuotojui tai nebereikalinga. Todėl svarbu vertinti ne tik paties darbuotojo pasirengimą keistis, bet ir jam suteikiamas galimybes.

„Negalime išpręsti to, ko nematome.“

Ši pašnekovės mintis atkreipia dėmesį į tai, kad įvairiais darbo santykių etapais patiriama nelygybė ne visada užfiksuojama statistikoje ar tinkamai įvertinama.

Kas atsakingas už darbuotojų skaitmeninius įgūdžius?

Technologijoms sparčiai keičiant darbo procesus, darbuotojams tenka nuolat mokytis, atnaujinti žinias ir įgyti naujų gebėjimų. Vis dėlto vien asmeninės iniciatyvos ne visada pakanka. Ne mažiau svarbus darbdavių vaidmuo – sudaryti sąlygas darbuotojams kelti kvalifikaciją, mokytis naudotis naujomis sistemomis ir pasirengti profesiniams pokyčiams.

Mokslininkės teigimu, atsakomybė turėtų būti dalijama tarp paties žmogaus, darbdavio ir valstybės. Darbuotojas turi rūpintis savo gebėjimų tobulinimu, tačiau darbdavys taip pat turėtų investuoti į mokymus ir aiškiai parodyti, kokias profesines galimybes jie atveria. Valstybės institucijos gali prisidėti finansuodamos mokymosi programas, organizuodamos perkvalifikavimą ir plėsdamos skaitmeninio raštingumo iniciatyvas.

Bibliotekose vykstantys mokymai yra viena iš priemonių, padedančių žmonėms įgyti skaitmeninių įgūdžių, tačiau, pasak pašnekovės, vien tokių iniciatyvų nepakanka. Svarbu užtikrinti, kad informacija apie mokymosi galimybes pasiektų ir tuos žmones, kuriems jų labiausiai reikia.

Nuo elektroninio pašto iki dirbtinio intelekto

Sparčiai plintant dirbtinio intelekto įrankiams, skaitmeniniai gebėjimai tampa dar svarbesni. Technologijų kaita gali apsunkinti darbuotojų persikvalifikavimą ir įmonių pastangas pertvarkyti darbo procesus. Todėl mokymasis visą gyvenimą tampa ne tik asmeninio tobulėjimo galimybe, bet ir svarbia sąlyga siekiant išlikti darbo rinkoje.

Pokalbio pabaigoje dr. Raimonda Bublienė išskiria tris gebėjimus, kuriuos verta ugdyti jau dabar: naudotis elektroniniu paštu, ieškoti informacijos internete ir išmokti valdyti dirbtinio intelekto įrankius, tinkamai formuluojant jiems klausimus.