Kas slypi už vienos garsiausių Lietuvos istorijos meilės istorijų? Ar tikrai pažįstame Barborą Radvilaitę – moterį, kurios gyvenimas iki šiol apipintas legendomis, paslaptimis ir įvairiomis interpretacijomis? Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina dizainerę ir rašytoją Juliją Janus. Pokalbyje pristatomas jos istorinis detektyvinis romanas „Nematoma ranka“, kuriame autorė siekia pažvelgti į Barborą Radvilaitę ne tik kaip į karalienę ar meilės legendos dalyvę, bet ir kaip į sudėtingą, savarankišką asmenybę.

Barbora Radvilaitė – daugiau nei meilės legenda

Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija dažnai siejama su didele meile, karališkuoju dvaru ir tragiška pabaiga. Tačiau Julijai Janus rūpi ir tai, kas lieka už gerai žinomo pasakojimo ribų: kokiomis aplinkybėmis gyveno Barbora, kokie žmonės darė jai įtaką ir kokios intrigos galėjo lydėti jos gyvenimą.

Romane keliamas klausimas, kas iš tiesų galėjo nutikti Barborai Radvilaitei. Autorė nesiekia atskleisti siužeto paslapčių, tačiau pabrėžia, kad pasakojime netrūksta detektyvo ir trilerio elementų. Dešimt metų apimantis istorijos laikotarpis kupinas netikėtų posūkių, mirčių, politinių interesų ir intrigų.

„Aš esu didžiulė Vilniaus patriotė ir aš esu Lietuvos patriotė. Man be galo svarbu, kokias istorijas mes pasakojame apie save, kas po mūsų liks ir kaip tos istorijos gali pritraukti žmones iš kitų šalių, kurie duomėtųsi mūsų kultūra.“ – pokalbyje mintimis dalijasi Julija Janus.

Šis požiūris atsispindi ne tik jos romane, bet ir platesnėje veikloje, kuria siekiama Lietuvos istoriją pristatyti šiuolaikiškai ir patraukliai.

Nuo dizaino iki istorinio romano

Julija Janus pasakoja, kad jos kelias į Barboros Radvilaitės istoriją prasidėjo nuo dizaino ir vietokūros. Kurdama sprendimus, padedančius pritraukti žmones į tam tikras vietas, ji vis daugiau galvojo apie tai, kaip kultūra ir istoriniai pasakojimai gali formuoti miesto tapatybę.

Autorė įsitikinusi, kad Lietuvos istorijoje yra išskirtinių istorijų, kurios galėtų sudominti ne tik vietos gyventojus, bet ir užsienio lankytojus. Viena tokių – Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas.

Julija Janus šią temą plėtojo kurdama suvenyrus, parodas ir kitus kultūrinius projektus. Ji pasakoja jau surengusi šešias parodas, skirtas Barboros istorijai, o viena jų buvo pristatyta ir Švedijoje.

„Nematoma ranka“ – istorija tarp faktų ir vaizduotės

Kurdama romaną Julija Janus rėmėsi istorinių įvykių chronologija, tačiau grožinė literatūra suteikė galimybę įsivaizduoti tai, ko istoriniai šaltiniai neatskleidžia iki galo. Autorė aiškina, kad dalis veikėjų iš tiesų gyveno, tačiau jų charakteriai, tarpusavio santykiai ir dialogai romane kuriami pasitelkiant vaizduotę.

Romane svarbus ne tik istorinių įvykių atkūrimas, bet ir psichologinė įtampa. Siužete susipina aplinkinių valstybių interesai, šnipinėjimas, religijų susidūrimai ir reformacijos laikotarpio konfliktai. Šiame kontekste Barboros gyvenimas tampa pasakojimu apie žmogų, kurio asmeninius pasirinkimus veikia ne tik jausmai, bet ir politinė aplinka.

Barboros motina ir Renesanso laikų kasdienybė

Vienas įdomesnių romano aspektų – dėmesys Barboros motinai ir jos žinioms apie augalus. Julija Janus pasakoja į siužetą įtraukusi žolininkystę, kuri susijusi ir su gydymu, ir su galimu augalų poveikiu žmogui.

Pokalbyje aptariamos ir Renesanso laikų moterų aprangos detalės. Autorė skaitytojams leidžia įsivaizduoti sudėtingą tuometinį puošimosi procesą: kelis pasijonius, atskirai pririšamas rankoves, perlais puoštus galvos apdangalus ir daugybę papuošalų. Apranga buvo ne tik estetikos, bet ir socialinio statuso išraiška.

Tokios detalės padeda atkurti laikotarpio atmosferą ir priartina istorines asmenybes prie šiuolaikinio žmogaus.

Ką paliksime ateities kartoms?

Julijai Janus svarbu, kad Lietuvos istorija nebūtų tik vadovėlių ar muziejų tema. Ji siekia, kad istoriniai pasakojimai taptų gyva kultūros dalimi – atsirastų kasdienybėje, miestuose, kultūriniuose renginiuose ir šeimų namuose.

„Man yra įdomu, kaip mes įveikliname savo kultūros paveldą. Ar gali atsitikti taip, kad mes savo kasdienybėje su dideliu pasididžiavimu naudotume tas istorijas? Ar gali atsitikti taip, kad tai taptų viena ryškiausių mūsų šalies istorijų, apibūdinančių ir mus pačius?“ – svarsto rašytoja.

„Kai galvojame apie Italiją, kokios asociacijos kyla? Dainingi jie labai, ar ne? Dainos, opera, Romeo ir Džuljeta – tokia romantika supa italus ir jų dizainą. Užsieniečiai sako, kad lietuviai turi tą liūdną, besiilsintį veidą, kuris mums tarsi uždėtas kaip bendras bruožas. Ar galime jį pakeisti į kažką daug romantiškesnio ir tapti meilės istorijos šalimi?“

Laidos pabaigoje Julija Janus pristato ir iniciatyvą, skirtą Lietuvos moterų pasiekimams, drąsai bei galiai įprasminti. Ji pasakoja siekianti, kad kasmet vyktų Lietuvos moterų pasiekimų savaitė, kurios pabaiga būtų siejama su Barboros Radvilaitės gimtadieniu. Iniciatyva numato įvairius renginius, parodas, koncertus ir susitikimus su skirtingų sričių kūrėjomis bei specialistėmis.

„Istoriją rašo ne tik vyrai, istoriją rašo moterys, o ypač šiandien“, – tokią mintį pokalbyje išsako Julija Janus.