„Vilniaus ritmu“ laidoje vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbėjosi apie Naująjį teatrą – Vilniuje veikiantį teatrą, kuriame susitinka skirtingos gyvenimo patirtys, kūryba ir menas. Laidos viešnios – Naujojo teatro vadovė ir režisierė Svetlana Šulc bei savanorė-muzikantė Adrija Matutytė, scenoje žinoma Jūros pseudonimu. Pokalbyje daug dėmesio skirta teatrui žmonėms su negalia, negalios ir meno santykiui, teatro savanorystei bei tam, kaip kūryba gali padėti žmogui atsiskleisti, atrasti savo balsą ir drąsiau kurti. Svetlana Šulc pasakoja apie 2008 metais prasidėjusią Naujojo teatro istoriją, jo misiją ir šiandien kuriamus spektaklius.

Nuo idėjos iki teatro, veikiančio 18 metų

Naujasis teatras Vilniuje pradėjo veikti 2008 metais. Svetlana Šulc pasakojo, kad jo atsiradimą paskatino noras suteikti žmonėms, turintiems negalią, galimybę mokytis aktorinio meistriškumo ir kurti scenoje. Pirmieji bandymai parodė, kad tokia erdvė reikalinga ne tik patiems teatro dalyviams, bet ir žiūrovams.

Pasak režisierės, vienas svarbiausių dalykų buvo suvokimas, kad žmogaus kūnas nenulemia jo gebėjimų. Būtent tai ji išskiria kaip vieną esminių teatro principų: žmogus turi turėti galimybę kurti, pasakoti savo istoriją ir dalintis savo patirtimi.

„Teatras tai vis tiek yra sielų kalba“, – mintimi dalijosi Svetlana Šulc.

Kai scenoje susitinka skirtingos patirtys

Naujajame teatre kartu kuria žmonės su negalia ir profesionalūs menininkai. Svetlana Šulc pasakojo, kad toks bendradarbiavimas leidžia mokytis vieniems iš kitų. Vieni į bendrą kūrybą atsineša savo gyvenimo patirtį, atkaklumą ir kitokį požiūrį, kiti – profesines teatro žinias bei techninius įgūdžius.

Ši dermė, pasak režisierės, tampa svarbia teatro stiprybe. Čia svarbu ne skirstymas į „galinčius“ ir „negalinčius“, o bendras darbas ir galimybė kurti.

„Kad tavo kūnas neapsprendžia tavo gebėjimų“, – apie vieną svarbiausių teatro žinučių kalbėjo Svetlana Šulc.

Režisuoti užmerktomis akimis – pasitikėti pojūčiu

Pokalbyje paliesta ir tai, kaip spektaklius režisuoja regėjimo netekusi Svetlana Šulc. Ji pasakojo, kad aktorių darbą vertina pirmiausia pagal pojūtį. Intonacija, emocija, minties autentiškumas ir tai, kaip žmogus perteikia tekstą, tampa svarbiais kriterijais.

Režisierė pabrėžė, kad regėjimas sudaro didelę mūsų komunikacijos dalį, todėl jo netekus labiau išryškėja kiti pojūčiai. Klausantis balso galima pastebėti tai, ko kartais nepastebime matydami: ar ištarti žodžiai iš tiesų kyla iš žmogaus minčių ir išgyvenimo, ar tai tik išmoktas tekstas.

Adrijos istorija – nuo žiūrovės iki scenos

Adrija Matutytė į Naująjį teatrą iš pradžių atėjo kaip žiūrovė ir savanorė. Į teatrą ją pakvietė bendras pažįstamas, pasiūlęs ateiti pažiūrėti spektaklio. Tačiau po pasirodymo jos kelias čia nesibaigė.

Pasak Adrijos, po spektaklio Svetlana pasiūlė pasilikti, pasikalbėti apie patirtį. Pokalbio metu paaiškėjo, kad Adrija pati muzikuoja. Netrukus ji buvo pakviesta prisidėti prie spektaklio muzika ir dainavimu.

Pradžia nebuvo lengva – Adrija prisiminė jaudulį ir drebančiu balsu atliktą pirmąjį pasirodymą. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad ja patikėjo ir suteikė galimybę pabandyti. Būtent šis pasitikėjimas tapo priežastimi pasilikti teatre.

„Man iš pradžių buvo visiškas šokas, paskui aš ten drebančiu balsu atėjau, padainavau. <…> Visą laimę, kad manimi patikėjo, kad priėmė, kad pasitikėjo ir vat kažkaip tada taip ir įsitraukiau.“

Savanorystė, iš kurios gauni ne mažiau, nei duodi

Pokalbyje daug dėmesio skirta savanorystei. Naujajame teatre savanoriai prisideda ne tik prie scenos veiklos, bet ir prie įvairių organizacinių darbų. Svetlana Šulc pabrėžė, kad savanorių indėlis teatrui yra labai svarbus, o jų atsakomybė neretai pranoksta tai, ko iš jų tikimasi.

Adrija savo patirtį apibūdino kaip labai reikšmingą asmeniniam augimui. Teatras jai suteikė ne tik galimybę prisidėti prie spektaklių, bet ir padėjo tapti drąsesnei kūryboje.

„Aš gaunu be galo daug. Man tai yra neįkainojama patirtis.“

Ji taip pat sakė, kad būtent Naujajame teatre pradėjo drąsiau kurti savo muziką ir imtis to, ką jau seniai norėjo daryti.

„Aš pradėjau drąsiau kurti, iš tikrųjų. Aš pradėjau daryti tai, ką visą laiką norėjau daryti, bet teatras labai, labai tai paskatino.“

Teatras, kuriame svarbu sustoti ir pabūti su savimi

Laidoje kalbėta ir apie spektaklius, kurie kviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir išgyventi. Vienas iš aptartų pastatymų – „Kodėl aš čia?“ – siekia trumpam sustabdyti kasdienį skubėjimą, leisti žmogui pabūti tyloje ir susitikti su savimi.

Svetlana Šulc pabrėžė, kad tyla gali tapti svarbia spektaklio dalimi, nes ji leidžia geriau girdėti, jausti ir priimti save. Jos teigimu, žmogui ne visada lengva pabūti tyloje, nes tai reiškia akistatą su savimi.

„Mes bijom tylos, nes bijom susitikti su savimi, o bijom susitikti su savimi, nes nežinom, kas mes esame.“

Adrija pridūrė, kad scenoje taip pat svarbus gyvas santykis su žiūrovais. Net tada, kai nėra įprasto vizualinio kontakto, ryšys tarp aktorių ir publikos išlieka.

Kai žiūrovas pats patiria kitokį pasaulį

Vienas iš teatro išskirtinumų – galimybė žiūrovams bent trumpam patirti pasaulį kitaip. Spektakliuose, kuriuose ribojamas regėjimas, žiūrovai kviečiami labiau pasikliauti klausa, pojūčiais ir emocijomis.

Svetlana Šulc pasakojo, kad po spektaklių sulaukia labai skirtingų reakcijų. Vieni žmonės nenori vėl matyti ir nori dar pabūti tokioje būsenoje, kiti patiria stiprias emocijas, nes pirmą kartą gali iš arčiau pajusti, ką reiškia nematyti.

„Būna, pavyzdžiui, sako: aš nenorėjau nusiimti akinių, nenorėjau matyti čia nieko, norėjau likti, būti, kaip man patiko.“

Lietuviškumas, meilė ir žmogaus stiprybė repertuare

Naujojo teatro repertuare svarbios temos, susijusios su žmogumi, jo vidiniu pasauliu, meile, drąsa ir Lietuvos kultūra. Svetlana Šulc kalbėjo apie norą, kad žmogus pajustų savo šaknis, stiprybę ir vertę.

Teatro repertuare atsiranda Lietuvos kultūros asmenybės ir kūrėjai – Važgantas, Oskaras Milašius, Mačernis, Maironis, Čiurlionis. Režisierė pabrėžė, kad jai svarbu ne tik pasakoti istorijas, bet ir stiprinti žmogaus pasitikėjimą savimi bei ryšį su savo šalimi.

„Labai myliu Lietuvą, labai, labai. Ir man labai svarbu, kad kiekvienas žmogus Lietuvoje gyvendamas pajaustų tą jėgą savo, tą lietuvybės dvasią.“

Šalia to Svetlana išskyrė meilę kaip vieną svarbiausių žmogų auginančių dalykų. Jos požiūriu, baimė ir kitų suformuoti lūkesčiai dažnai trukdo žmogui atsiskleisti, o kūryba gali padėti šias ribas peržengti.

Pataisyčiau taip, išlaikant pašnekovės mintį ir natūralesnę sakinio formą:

„Meilė augina, o baimė… Jeigu mes daug ko bijome, tada man gaila žiūrėti į žmogų, kuris, atrodo, tiek daug gali.“

Platus repertuaras ir teatro iššūkiai

Per 18 veiklos metų Naujasis teatras išaugo gerokai plačiau nei buvo sumanyta iš pradžių. Repertuare yra pojūčių spektaklių, komedijų, muzikinių pastatymų, spektaklių vaikams ir jaunimui. Teatras taip pat pristato kūrinius, kurie padeda jauniems žmonėms geriau pažinti neregio kasdienybę.

Tačiau kartu su veiklos plėtra išlieka ir praktiniai iššūkiai. Svetlana Šulc įvardijo, kad teatrui labiausiai trūksta finansavimo. Didelę dalį veiklos leidžia tęsti rėmėjai ir savanoriai, kurių indėlis, pasak režisierės, yra neįkainojamas.

Kartu režisierė pabrėžė ir savanorių svarbą:

„Žmogiškieji ištekliai čia yra neįkainojami, nes aš, žinokit, galvoju, kad pusė teatro laikosi ant savo pečių, dovanodami savo sugebėjimus, savo talentą, savo laiką.“

Nepaisant iššūkių, Naujasis teatras toliau kuria, repetuoja ir ieško naujų būdų pasiekti žiūrovą. Artimiausiu metu repertuare numatyti spektakliai paaugliams, vaikams, komedijos ir improvizaciniai pastatymai, kuriuose žiūrovai gali daryti įtaką spektaklio eigai.

Pokalbis kviečia pažvelgti į teatrą ne tik kaip į sceną ir spektaklį, bet kaip į vietą, kur žmogus gali atrasti savo balsą, drąsiau kurti, susitikti su kitu ir, svarbiausia, būti savimi.