Laidoje „Vilniaus ritmu“ Lukas Eigėlis kalbina Donatą Karklių – maisto tinklaraštininką ir interaktyvaus žemėlapio „Donatas ragauja“ autorių. Pokalbyje – apie maisto apžvalgas, dienos pietus, valgyklas Vilniuje, gastronominius atradimus ir Lietuvos gastronomiją. Donatas pasakoja apie savo kelią maisto pasaulyje, požiūrį į lietuvišką virtuvę, naujus skonius ir tai, kodėl maistas jam yra ne tik kasdienis poreikis, bet ir būdas atrasti naujas patirtis, pakeisti aplinką bei išsaugoti smalsumą.

Donato kelias maisto turinio pasaulyje prasidėjo nuo paprasto smalsumo. Perskaitęs straipsnį apie geriausius Vilniaus burgerius, jis nusprendė pats patikrinti, ar iš tiesų taip yra. Prasidėjo burgerių paieškos, rašymas, įvairių vietų lyginimas, o ilgainiui hobis tapo nuolatine kūrybine veikla.

Donatas pasakoja, kad jam visada buvo svarbu išreikšti savo mintis apie patirtą maistą. Jei kažkur paragavęs jis pradėdavo svarstyti, ar tai buvo geriausia vieta, mintys ilgai sukdavosi galvoje. Rašymas tapo būdu jas išleisti ir judėti toliau.

Vėliau tekstus pakeitė vaizdo įrašai. Iš pradžių Donatas abejojo, ar verta pradėti filmuoti, tačiau vienas po kito kuriami vaizdo įrašai parodė, kad žmonėms toks turinys įdomus. Taip susiformavo dabartinis jo veiklos modelis – maisto vietų paieška, ragavimas, filmavimas ir dalijimasis savo patirtimi.

Ne maisto kritikas, o pozityvus ragautojas

Pokalbyje Donatas pabrėžia, kad jis savęs nelaiko tradiciniu maisto kritiku ar recenzentu. Jo turinys paremtas asmeniniu skoniu ir patirtimi. Jis nesistengia pateikti savo nuomonės kaip vienintelės tiesos – vietoje to kviečia žmones atrasti jiems patinkančias vietas.

„Man įdomu viskas, nes, kaip ir gyvenime, niekada nežinai, kur tave nuves.“

Jo žemėlapyje ir turinyje galima rasti labai skirtingų vietų – nuo paprastų dienos pietų iki prabangesnių restoranų, nuo senas tradicijas išlaikiusių valgyklų iki populiarių ir naujų gastronominių vietų. Donatas sąmoningai nesiriboja viena kategorija, viena kaina ar vienu virtuvės tipu.

Kodėl dienos pietūs tokie svarbūs?

Viena didžiausių pokalbio temų – dienos pietūs. Donatas pastebi, kad žmones domina ne tik maisto kaina. Dienos pietų patirtyje svarbi ir nostalgija, namų skonis, paprastumas bei galimybė trumpam pabėgti nuo kasdienybės.

Pasak jo, kai kurios valgyklos gali priminti ankstesnius laikus – jų interjeras, patiekalai ir atmosfera leidžia bent trumpam mintimis persikelti į kitą laikmetį.

„Kas yra pietūs? Tai yra kelionė. Kelionė savo mintimis iš darbo aplinkos į kažkokią kitą aplinką.“

Todėl pietūs jam nėra vien greitas būdas pavalgyti tarp darbų. Tai gali būti sąmoningas atsitraukimas nuo darbo, aplinkos pakeitimas ir laikas sau.

Maistas kaip galimybė atsitraukti nuo darbo

Donatas ragina dienos pietus vertinti ne tik kaip būtinybę. Jo manymu, net ir paprastas sumuštinis gali tapti proga išeiti iš biuro, pakeisti aplinką, pabūti lauke ir trumpam atsiriboti nuo darbinių minčių.

Pokalbyje keliama mintis, kad nuolatinis skubėjimas gali neleisti žmogui iš tiesų pailsėti. Pietų metu tęsiami pokalbiai apie darbą, sprendžiami klausimai, o pats valgymas tampa dar viena darbo dienos dalimi.

Donatas siūlo elgtis kitaip – leisti sau pabūti su savimi ir išnaudoti pietų laiką tam, kam jis ir skirtas.

Ar lietuviška virtuvė praranda savo identitetą?

Dar viena svarbi pokalbio tema – Lietuvos gastronominis identitetas ir kitų kultūrų įtaka mūsų maisto kultūrai.

Donatas nesutinka su mintimi, kad atsirandant vis daugiau užsienio virtuvių Lietuva praranda savo kulinarinį identitetą. Priešingai – jo nuomone, nauji skoniai, ingredientai ir skirtingų virtuvių deriniai gali mūsų gastronominį lauką tik išplėsti.

„Mes neprarandam savo gastronominio identiteto. Priešingai, mes stiprėjam, atrandam naujus dalykus ir patys kuriam savo požiūrį į maistą.“

Donatui įdomu matyti, kaip tradiciniai lietuviški patiekalai gali būti interpretuojami naujai. Jis pasakoja apie įvairius netikėtus derinius ir ragina nebijoti eksperimentuoti – maišyti, jungti ir ieškoti naujų skonių.

Pozityvumas ne tik lėkštėje, bet ir gyvenime

Maistas Donato turinyje tampa platesnio požiūrio į gyvenimą dalimi. Jis kalba apie tai, kad žmogus gali pastebėti ne tik tai, kas blogai, bet ir tai, kas aplinkui yra gera.

Donatas neslepia, kad ne kiekviena jo aplankyta vieta ar paragautas patiekalas yra tobulas. Tačiau jis sąmoningai renkasi neapsiriboti negatyviais dalykais ir stengiasi parodyti teigiamas patirties puses.

„Aš gyvenu tam, kad neščiau gerą žinią.“

Ši pozicija atsispindi ir jo santykyje su auditorija. Neigiamų komentarų jis sulaukia, tačiau laikui bėgant išmoko į juos reaguoti ramiau. Jis pripažįsta, kad viešas turinys reiškia ir viešą kritiką, tačiau nenori savo energijos skirti nuolatiniams konfliktams.

Kūryba, verslas ir savęs realizacija

Pokalbis paliečia ir Donato profesinį kelią. Jis pasakoja, kad gyvenime turėjo skirtingų darbų, dirbo pardavimų srityje, buvo emigravęs, vėliau atrado darbą banke, kuriame galėjo dirbti su žmonėmis, komanda ir procesais.

Vis dėlto tam tikru metu atsirado jausmas, kad vien profesinės veiklos nepakanka. Donatas suprato, kad nori ne tik dirbti su žmonėmis ir skaičiais, bet ir kurti.

Būtent skirtingų veiklų sujungimas jam tapo svarbia savirealizacijos dalimi. Kūryba, turinio kūrimas, darbas su žmonėmis, verslas ir noras įkvėpti kitus susijungė į tai, ką jis šiandien vadina savo gyvenimo džiaugsmo formule.

„Kiekvienas turim daugiau poreikio, negu įsivaizduojam.“

Smalsumas kaip gyvenimo variklis

Pokalbio pabaigoje išryškėja dar viena Donato savybė – smalsumas. Jis sako, kad jam įdomu stebėti, kaip viskas keičiasi, progresuoja ir auga. Būtent naujos patirtys, skirtingi skoniai ir nuolatinis atradimas jį motyvuoja kurti.

„Turbūt esu smalsus žmogus. Man įdomu matyti, kaip viskas keičiasi, auga ir juda į priekį.“

Šis smalsumas tampa neatsiejama jo turinio dalimi. Ragaujant, keliaujant, ieškant ir dalijantis atradimais, maistas tampa ne tik turiniu, bet ir būdu geriau pažinti aplinką bei save.