„Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė šįkart kviečia pažvelgti į trumpametražio kino virtuvę ir tai, kaip gimsta trumpametražis filmas. Nuo pirmųjų scenarijaus puslapių ir kūrėjo idėjos iki prodiuserio, finansavimo, partnerių, pitching’o, kino festivalių ir susitikimo su auditorija – filmo kelias gali būti ilgas ir sudėtingas. Apie trumpametražių filmų industriją, kino kūrėjų galimybes ir tarptautinį kelią laidoje pasakoja kino prodiuserė, „Lithuanian Shorts“ vadovė ir „Baltic Pitching Forum“ organizatorė Rimantė Daugėlaitė. Pokalbyje taip pat aiškinamasi, kokį vaidmenį filmo gimime atlieka prodiuseris, kaip kūrėjai pristato dar nebaigtus projektus ir kas padeda trumpametražiam kinui pasiekti tarptautinius kino festivalius.

Nuo scenarijaus iki filmo

„Baltic Pitching Forum“ – ankstyvosios stadijos kino projektų renginys. Čia kūrėjai atvyksta dar neturėdami galutinio filmo – jų rankose gali būti pirmoji, antroji ar trečioji scenarijaus versija. Tačiau būtent šiame etape prasideda svarbus procesas: kūrėjui reikia ne tik turėti istoriją, bet ir gebėti ją pristatyti, paaiškinti, kodėl ją verta papasakoti ir kuo ji gali būti įdomi platesnei auditorijai.

Pasak Rimantės Daugėlaitės, kino projektą sudaro ne vien scenarijus. Kartu pateikiama vizualinė medžiaga, stiliaus pavyzdžiai, ankstesni kūrybinės komandos darbai ir kita informacija, padedanti susidaryti vaizdą apie būsimą filmą. Vis dėlto pagrindinis elementas išlieka istorija.

„Na, iš tikrųjų, pagrindinis dalykas yra istorija – tai, ką kūrėjas nori papasakoti plačiajai auditorijai.“

Kada istorija tampa tarptautine?

Pokalbyje daug dėmesio skiriama tam, ką reiškia istorijos „tarptautinis potencialas“. Rimantė Daugėlaitė pabrėžia, kad tai nereiškia atsisakyti vietinio konteksto ar lietuviškos istorinės atminties. Svarbiau yra tai, kaip istorija papasakojama ir suaktualinama, kad ji galėtų būti suprantama bei įdomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovui.

Šių metų „Baltic Pitching Forum“ programoje atrinkti skirtingų žanrų projektai – vaidybiniai, animaciniai ir hibridiniai. Pasak pašnekovės, Baltijos šalių kūrėjų istorijose kartojasi universalios temos: šeimos santykiai, motinystė, perdegimas, santykis su kūnu, aplinka, migracija ir istorinė atmintis. Tuo metu Italijos kūrėjų darbuose šiemet buvo pastebima daugiau žanrinio kino – fantastikos ir siaubo elementų.

Pitchingas – kaip pristatyti filmą, kurio dar nėra

Vienas svarbiausių kino industrijos įgūdžių, apie kurį kalbama laidoje, yra pitchingas – projekto pristatymas per labai trumpą laiką. Kūrėjui reikia ne tik glaustai papasakoti, apie ką bus filmas, bet ir paaiškinti, kodėl ši istorija jam svarbi, kodėl ją nori kurti būtent taip ir kuo ji gali sudominti kitus.

„Pitchingas yra projekto pristatymas – tai galimybė per trumpą laiką žmogui, kuris nieko nežino apie tavo istoriją ar scenarijų, glaustai ir aiškiai pristatyti savo idėją.“

Šio įgūdžio „Baltic Pitching Forum“ kūrėjai mokosi kartu su užsienio lektoriais ir mentoriais. Laidoje minima iš Vokietijos kviečiama lektorė Gabriele Brunnenmeyer, kuri padeda kūrėjams savo projektus tinkamai pristatyti tarptautinei auditorijai. Pasak Rimantės Daugėlaitės, pitching’o principai gali būti pritaikomi ne tik kine, bet ir kitose srityse, kur žmogui tenka pristatyti savo idėją ar projektą.

Kai gerą istoriją reikia mokėti papasakoti

Kino industrijos renginiuose susirenka ne tik kūrėjai. Projektų pristatymų klausosi prodiuseriai, festivalių organizatoriai, platintojai, pardavimų agentai ir kitų kino kompanijų atstovai. Šių metų renginyje, pasak pašnekovės, laukta beveik 100 užsienio kino industrijos svečių. Jie ieško naujų projektų ir talentų, su kuriais galėtų dirbti.

Todėl projekto pristatymas gali tapti labai svarbia jo kelionės dalimi. Net ir stipri istorija gali likti nepastebėta, jeigu kūrėjas nesugeba aiškiai ir įtaigiai jos pristatyti.

„Tačiau sprendimų yra įvairių. Galbūt tokiu atveju galima deleguoti projekto pristatymą kitam komandos nariui, kuris jaučiasi geriau ir komfortiškiau jį pristatydamas.“

Pašnekovė pabrėžia, kad pitchingas yra įgūdis, kurį galima lavinti. Tam padeda mokymai, konsultacijos ir, svarbiausia, praktika.

Prodiuseris – ne tik apie pinigus

Žiūrovui prodiuserio vaidmuo dažnai lieka mažiau matomas nei režisieriaus ar aktorių, tačiau filmo kūrimo procese jis yra labai svarbus. Prodiuseris rūpinasi ne tik finansavimu – kartu su režisieriumi jis gali dalyvauti formuojant projekto kryptį, vertinti jo įgyvendinimo galimybes, ieškoti partnerių ir padėti projektui judėti pirmyn.

„Prodiuseris yra labai svarbus ir nemažiau nesvarbus negu režisierius, nors dažnu atveju turbūt išgirdus prodiuserio profesijos pavadinimą, galvotum, kad jis yra turbūt tik finansininkas projekte, bet iš tikrųjų taip nėra.“

Rimantė Daugėlaitė pasakoja ir apie režisieriaus bei prodiuserio santykį. Pasak jos, gera sinergija atsiranda tuomet, kai kūrybiniai sumanymai ir ambicijos nuo pat pradžių yra aptariami kartu. Tačiau kūrybos procese neišvengiama ir skirtingų požiūrių – ypač vertinant projekto finansines, gamybines ar festivalines galimybes.

Kodėl filmams reikia partnerių iš kitų šalių?

Net ir trumpametražiam filmui gali prireikti daugybės žmonių bei skirtingų šalių partnerių. Ypač tai aktualu animacijai, kurios gamyba yra ilga ir brangi. Koprodukcija leidžia skirtingų šalių kūrėjams ir prodiuseriams sujungti finansinius bei kūrybinius išteklius.

Koprodukcija nėra vien finansinis susitarimas. Į projektą skirtingi partneriai gali atsinešti ir savo kūrybinę viziją, kuri gali papildyti bei praturtinti būsimą filmą.

Nuo susitikimo Vilniuje iki Kanų kino festivalio

Vienas iš laidoje aptariamų pavyzdžių – estų režisierės Anna Hints trumpametražis filmas „Sauna Day“. Projektas buvo pristatytas „Baltic Pitching Forum“, vėliau keliavo į kitus tarptautinius industrijos renginius, buvo įgyvendintas ir galiausiai savo festivalinę kelionę pradėjo Kanų kino festivalio programoje.

Šis pavyzdys atskleidžia, kodėl tokie industrijos renginiai kūrėjams yra svarbūs. Čia galima ne tik pristatyti savo idėją, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį, susipažinti su potencialiais partneriais bei užmegzti profesinius ryšius.

Trumpametražis filmas – ne tik „repeticija“

Laidoje taip pat griaunamas požiūris, kad trumpametražis kinas tėra pirmas žingsnis prieš kuriant ilgametražį filmą. Pasak Rimantės Daugėlaitės, šis įsitikinimas palaipsniui silpnėja – kūrėjai gali dirbti su abiem formatais, o trumpametražis filmas gali būti savarankiška kūrybinė forma.

Europoje trumpametražiu paprastai laikomas iki 30 minučių trukmės filmas, nors skirtinguose festivaliuose taikomi skirtingi reikalavimai. Didžiųjų kino festivalių konkursinėse programose dažnai priimami dar trumpesni filmai – iki 15 ar 20 minučių.

Tačiau trumpa trukmė nereiškia, kad sukurti filmą paprasta. Priešingai – kūrėjui tenka labai tiksliai sudėlioti istoriją ir jos struktūrą, kad ji veiktų ribotame laike.

„Čia turbūt ir atsiskleidžia kūrėjo meistriškumas – gebėjimas papasakoti istoriją per trumpą laiką.“

Kur trumpametražis filmas susitinka su žiūrovu?

Nors Lietuvoje festivaliai išlieka viena pagrindinių vietų, kur galima pamatyti naujausius trumpametražius filmus, pasaulyje jų rodymo galimybių yra gerokai daugiau. Pašnekovė pasakoja apie Prancūziją ir Vokietiją, kur trumpametražiai filmai rodomi kino teatruose prieš ilgametražius filmus, specializuotose televizijos programose, namų kino platformose, oro linijose ir kitose erdvėse.

Trumpametražis filmas kūrėjui taip pat gali tapti būdu būti pastebėtam tarptautinėje kino industrijoje. Laidoje minimi Lietuvos kūrėjai, kurių trumpametražių filmų sėkmė prisidėjo prie jų tarptautinio matomumo.

Ką į kiną atneša dirbtinis intelektas?

Pokalbio pabaigoje paliečiama ir vis aktualesnė dirbtinio intelekto tema. Rimantė Daugėlaitė teigia, kad trumpametražio kino kūryboje DI dar nėra tapęs dominuojančiu elementu, tačiau jis gali būti naudojamas gamybos ir organizaciniuose procesuose, siekiant juos efektyvinti.

Kartu, pasak pašnekovės, pagrindinė filmo idėja vis dar išlieka žmogaus kūrybos rezultatas. Animacijoje jau atsiranda daugiau projektų, kuriuose naudojamos DI programos, o kai kurie festivaliai pradeda skirti dėmesio ir tokiu būdu sukurtiems filmams.

Pokalbis leidžia pažvelgti į kiną iš kitos pusės – ne tik į tai, ką matome ekrane, bet ir į daugybę etapų, žmonių, sprendimų bei susitikimų, kurie vyksta iki filmo pasirodymo žiūrovui. Nuo kelių scenarijaus puslapių iki tarptautinio kino festivalio – filmo kelias gali būti ilgas, o jo sėkmę lemia ne vien pati idėja, bet ir gebėjimas ją išplėtoti, pristatyti, rasti partnerių ir suteikti jai galimybę pasiekti auditoriją.