„Vilniaus ritmu“ laidoje vieši tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Kristė Agota Savė. Pokalbyje su laidos vedėjais Bernardu Daugirda ir Luku Eigėlia aptariamas šiuolaikinis teatras, festivalio „Sirenos“ programa ir teatro reikšmė šiandienos žiūrovui. Kalbama apie Lietuvos teatro vietą tarptautiniame kontekste, teatro festivalio Vilniuje aktualijas, Lietuvos teatro eksportą ir tai, kaip keičiasi scenos menas bei jo santykis su auditorija. Pokalbio centre – šių metų „Sirenų“ tema „Teatras yra pabėgimas“ ir klausimas, kodėl teatras gali tapti erdve, leidžiančia trumpam atsitraukti nuo kasdienybės, pažvelgti į pasaulį kitaip ir patirti bendrystę.

Teatras kaip pabėgimas

Šių metų „Sirenų“ šūkis kviečia kitaip pažvelgti į patį teatro reiškinį. Pasak Kristės Agotos Savės, nuo pasaulyje vykstančių krizių visiškai pabėgti neįmanoma, tačiau žmogui kartais būtina sustoti ir atsikvėpti. Menas gali tapti viena iš tokio pabėgimo formų, o teatras išsiskiria tuo, kad jis suteikia galimybę pabėgti ne vienam, o kartu su kitais žmonėmis.

„Man atrodo, kad teatras ypatingas tuo, kad tu ne vienas bėgi. Tu turi tą kolektyvinę patirtį, pabūni kartu su žmonėmis ir vėlgi pasižiūri į pasaulį kažkieno kito akimis.“

Pokalbyje aptariama, kaip spektaklis sukuria savotišką mikrovisatą – pasaulį su savais dėsniais, estetika ir taisyklėmis, į kurį žiūrovas gali trumpam persikelti. Tačiau kartu išlieka klausimas, kiek pats žiūrovas gali laisvai interpretuoti tai, ką mato scenoje.

Kai teatras kalba be žodžių

Didelę šių metų „Sirenų“ programos dalį sudaro vizualus ir judesio teatras. Festivalio užsienio programoje pristatomi spektakliai, kuriuose nėra teksto, todėl jų nereikia versti – pasakojimas kuriamas per judesį, vaizdą, atmosferą ir sceninę formą.

Kristė Agota Savė pabrėžia, kad būtent abstrakti meno forma gali suteikti žiūrovui daugiau erdvės asmeninei interpretacijai. Kiekvienas žmogus spektaklį gali priimti per savo gyvenimo patirtį, prisiminimus ir santykį su nagrinėjamomis temomis.

„Man atrodo, tai ir yra tokio kūrinio grožis – jis neturi labai aiškaus naratyvo, todėl kiekvienas jį priima per savo asmeninę prizmę.“

Pokalbyje taip pat svarstoma, kaip keičiasi ribos tarp skirtingų scenos menų. Teatre vis dažniau atsiranda šokio, muzikos, operos, vizualiojo meno ir kitų disciplinų elementų, todėl tampa vis sunkiau aiškiai pasakyti, kur baigiasi teatras ir prasideda kita meno forma.

Lietuvos teatras tarptautiniame pasaulyje

Kita svarbi pokalbio tema – Lietuvos teatro eksportas. Kristė Agota Savė pasakoja apie festivalio profesinę programą, Lietuvos scenos menų platformą, kūrinių pristatymus, pitch sesijas ir tarptautinius scenos menų profesionalų susitikimus.

„Mūsų, kaip festivalio, pirmas tikslas – patekti į tarptautinius festivalius, į kuriuos važiuoja. Tai mes tą tikslą esam pasiekę.“

Tačiau tarptautinis teatro pristatymas, pasak jos, nėra vien galimybė Lietuvos kūrėjams parodyti savo darbus užsienyje. Kartu tai galimybė papasakoti apie Lietuvą, jos istoriją, dabartį ir geopolitinę situaciją. Pokalbyje aptariamas ir Agnietės Lisičkinaitės bei Igor Šugalėvo darbas „CLAP&SLAP“, kuriame susitinka lietuviška ir baltarusiška patirtys bei keliami klausimai apie karą, pasirinkimą ir atsakomybę.

„Kartais menas labai glaudžiai susiliejęs su aktualijomis, su politika, su socialiniais judėjimais įvairiais.“

Kur šiandien baigiasi teatras?

Laidoje kalbama ir apie vis sunkiau apibrėžiamas ribas tarp teatro, šokio, operos ir kitų scenos menų. Kristė Agota Savė pripažįsta, kad tam tikros kategorijos kultūros lauke išlieka svarbios dėl finansavimo ir institucinių sprendimų, tačiau pačiam žiūrovui ne visuomet būtina tiksliai žinoti, kokiai kategorijai priskiriamas konkretus kūrinys.

Svarbiausia, jos teigimu, yra tai, ką kūrinys padaro su žiūrovu.

„Svarbu, ar jis veikia žiūrovą ar ne.“

Pokalbyje taip pat paliečiama šiuolaikinė opera ir muzikinis teatras. Aptariama, kaip tarptautiniai pasiekimai padeda pasauliui atkreipti dėmesį į Lietuvos kūrėjus ir apskritai į tai, kas vyksta mūsų scenos menų lauke.

Teatras ir šiandienos žiūrovas

Koks yra šiuolaikinis teatro žiūrovas? Ar jam reikia trumpesnių spektaklių, daugiau įsitraukimo ir interaktyvumo? Ar tai lemia pasikeitęs gyvenimo tempas, technologijos, telefonai ir informacijos gausa?

Kristė Agota Savė pasakoja, kad Lietuvos teatro tradicija išlieka stipri, o mūsų šalyje teatru domisi ir nemažai jaunų žmonių. Vis dėlto kūrėjai ir prodiuseriai turi atsižvelgti į pasikeitusį gyvenimo ritmą. Spektakliai gali būti interaktyvūs, vykstantys skirtingose erdvėse, reikalaujantys žiūrovo judėjimo ar tiesiogiai įtraukiantys jį į sceninį veiksmą.

Kartu teatras išlieka ir socializacijos forma. Į spektaklius žmonės dažnai eina kartu, o po jų dalijasi įspūdžiais, diskutuoja ir reflektuoja tai, ką pamatė.

„Sirenos“ ir kitoks Vilniaus teatras

Aptariamas vienas pagrindinių festivalio programos akcentų – Mario Banushi spektaklis „MAMI“, kurio centre atsiduria motinos ir vaiko ryšys, tačiau kūrinys nėra vien idealizuota motinystės istorija. Jame paliečiami ir skausmingesni santykių aspektai, meilė, žmogaus ryšiai bei archetipinės patirtys.

Kristė Agota Savė pasakoja, kad Mario Banushi kūrybą stebėjo dar tada, kai jis buvo jaunas, tik pradedantis kūrėjas. Vėliau jo darbai pateko į didžiausių Europos scenos menų festivalių akiratį.

„Tai tiesiog dėl to, kad man buvo įdomus jis kaip kūrėjas.“

„Vilniaus ritmu“ pokalbis su Kristė Agota Save – apie teatrą, kuris leidžia trumpam pabėgti, tačiau kartu padeda geriau pamatyti pasaulį, kuriame gyvename. Apie sceną, kuri gali kalbėti be žodžių, apie Lietuvos teatro kelią į tarptautines scenas, besikeičiantį žiūrovą ir meną, kuris vis dažniau peržengia savo paties ribas.