Mokytojų dienos proga „Labas, Vilniau!“ laidoje Timūras Augucevičius kalbina Jokūbą Širvinską – anglų kalbos mokytoją, socialinių tinklų turinio kūrėją ir nuomonės formuotoją, savo paskyrose besidalijantį mokytojo kasdienybe, kelionėmis, gyvenimo akimirkomis ir savo stiliumi. Pokalbyje Jokūbas Širvinskas pasakoja apie netikėtai prasidėjusį kelią į mokytojo profesiją, mokytojo darbą, santykį su mokiniais ir tai, kas, jo manymu, padeda kurti gerą atmosferą klasėje. Kalbėdamas apie savo patirtį jis atvirai dalijasi, kaip mokytojo darbas susipynė su socialiniais tinklais, kodėl svarbus ryšys su mokiniais ir kodėl gyvenime nereikėtų bijoti išbandyti skirtingų veiklų bei ieškoti savo kelio.

Kas iš tiesų svarbiausia mokytojui?

Pokalbyje Jokūbas pabrėžia, kad mokytojo darbas nėra vien dalyko išdėstymas. Jam svarbu, kokią atmosferą mokytojas sukuria klasėje ir kaip joje jaučiasi mokiniai.

„Tai čia pataikėt labai gerai, nes man svarbiausia pirmiausia yra ne pats dalykas, kurį dėstau. Man svarbiausia, kad mokiniai gerai jaustųsi klasėje – kad jie jaustųsi saugūs, priimti, išgirsti ir suprasti.“

Jokūbas pasakoja ir apie empatiją bei emocinį intelektą, kurie, jo manymu, padeda užmegzti ryšį su mokiniais. Jis neslepia, kad pats mokykloje nebuvo ramiausias mokinys, todėl šiandien lengvai atpažįsta aktyvesnius ar daugiau energijos turinčius vaikus. Jo paties patirtis leidžia į mokinius pažvelgti ne tik iš mokytojo, bet ir iš žmogaus, kuris pats kadaise sėdėjo mokyklos suole, perspektyvos.

Mokytojas už klasės durų

Dar viena svarbi pokalbio tema – gebėjimas atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. Jokūbas pasakoja, kad į mokyklą nesineša savo asmeninių rūpesčių ir stengiasi kontroliuoti emocijas bei atmosferą klasėje.

„Aš niekada neatsinešu savo asmeninių problemų į klasę ar apskritai į mokyklą – visa tai lieka už klasės ribų.“

Anot jo, prie mokymosi proceso prisideda ne tik mokytojo pasiruošimas pamokai, bet ir humoras, pozityvumas bei bendra klasės atmosfera. 45 minučių pamoka yra trumpa, todėl papildomam emociniam pasiruošimui atskiro laiko ne visada pakanka – dalis šio santykio gimsta natūraliai pačioje kasdienėje komunikacijoje su mokiniais.

Socialiniai tinklai – nuo smalsumo iki turinio kūrimo

Jokūbo gyvenime mokytojavimas nėra vienintelė veikla. Socialiniai tinklai į jo kasdienybę taip pat atėjo gana natūraliai. Pradėjęs dirbti su gimnazistais, jis vis dažniau girdėdavo apie „TikTok“, todėl nusprendė pats išbandyti šią platformą. Dalijimasis kasdienybe, mokytojo darbo patirtimis ir kitu turiniu sulaukė auditorijos dėmesio.

Įdomu ir tai, kad jo turinį stebi ne tik jauni žmonės ar mokiniai, bet ir jų tėvai. Pats Jokūbas socialinius tinklus vertina kaip vieną iš daugelio savo veiklų, o ne kaip atskirą tapatybę. Šalia mokyklos jo gyvenime yra turinio kūrimas, filmavimai, reklamos, neformalus ugdymas ir kitos idėjos.

Kodėl svarbu neapsiriboti viena veikla?

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama ir gyvenimui už mokyklos ribų. Jokūbas sako, kad jam pačiam vienoje vietoje būti sudėtinga – naujos veiklos, žmonės ir patirtys suteikia energijos.

„Man asmeniškai būti vienoje vietoje ir tiesiog sėdėti – tikra katorga. Aš negaliu, man reikia pokyčių, naujų vietų ir naujų dalykų. Tada jaučiuosi gyvybingesnis, žvalesnis ir šviežesnis.“

Tarp jo energijos šaltinių – kelionės, laikas su draugais, įvairios papildomos veiklos ir vadinamieji „side questai“. Turinio kūrimas socialiniuose tinkluose taip pat yra svarbi šios kasdienybės dalis.

Mokytojas taip pat turi nuolat mokytis

Jokūbas kalba ir apie tai, kad mokytojo profesijoje nėra galutinio taško. Net ir turint patirties, išlieka noras gilintis, mokytis ir atrasti naujų sričių. Jis svarsto apie veiklas, susijusias su neformaliuoju ugdymu ir mokymais, tačiau kartu pripažįsta, kad idėjų ir norų yra daugiau nei valandų paroje.

Ši mintis pokalbyje tampa platesne žinute – nebūtina visą gyvenimą laikytis vieno iš anksto pasirinkto kelio. Pats Jokūbas išbandė ne vieną skirtingą sritį: aviaciją, televiziją, laidas, socialinius tinklus, fotosesijas, vaizdo kūrimą ir kitas veiklas. Jo patirtis rodo, kad profesinis kelias gali keistis, o nauji pasirinkimai nebūtinai reiškia ankstesnių sprendimų atsisakymą.

Ar būna negabių vaikų?

Vienas pokalbio klausimų – ar mokykloje būna „negabių“ vaikų. Jokūbas į jį žvelgia plačiau: mokiniui gali nesisekti viena sritis, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi gebėjimų ar potencialo kitur.

Jo manymu, viena iš mokytojo užduočių – padėti mokiniui atrasti savo stipriąsias puses, pastebėti, kur jis gali tobulėti, ir suteikti galimybę geriau suprasti save. Tokia mokytojo pozicija apima ne tik akademines žinias, bet ir platesnį požiūrį į žmogų bei jo galimybes.

Drąsa ieškoti savo kelio

Pokalbio pabaigoje Jokūbas kalba apie tai, kad nereikėtų bijoti išbandyti skirtingų dalykų ir išeiti iš komforto zonos. Dar gyvendamas Druskininkuose jis ieškojo įvairių veiklų, vykdavo į renginius, dalyvavo savanorystėje, „Erasmus“ projektuose, keliaudavo ir ieškojo galimybių save išbandyti.

Jo istorija – apie profesinį smalsumą, gebėjimą keisti kryptį ir supratimą, kad nebūtina visam gyvenimui pasirinkti vieno kelio.

Pokalbį Jokūbas užbaigia palinkėjimu, skirtu ne tik mokyklos bendruomenei, bet visiems:

„Daugiau laisvės ir pozityvo norėtųsi visiems – ne tik mokyklos bendruomenei, kuri, aišku, užima didžiąją dalį, tiek mokytojams, tiek mokiniams, tiek tėvams, bet ir apskritai visiems.“