„Labas, Vilniau!“ laidoje Timūras Augucevičius kalbina Benediktą Gylį – investuotoją, socialinių iniciatyvų autorių, vienybės portalų kūrėją ir Benedikto Gylio paramos fondo prezidentą. Atvirame Benedikto Gylio interviu daugiausia dėmesio skiriama sėkmei ir jos suvokimui, gyvenimo prasmės paieškoms, kūrybai, dalijimosi kultūrai bei norui kurti ne tik sau. Pokalbyje Benediktas pasakoja apie vienybės portalų idėją, savo gyvenimo pokyčius ir tai, kodėl šiandien sėkmę jis supranta kitaip nei anksčiau.

Kai gyvenimas netelpa į vieną apibrėžimą

Pokalbio pradžioje Benediktas pasakoja apie savo gyvenimo ritmą ir pripažįsta, kad jau daugelį metų yra vakaro žmogus. Naktis jam tapo laiku, kai aplinkui nurimsta miestas, atsiranda daugiau erdvės mintims ir kūrybai. Tačiau kalbant apie jo veiklas tampa aišku, kad Benedikto gyvenimo neįmanoma sutalpinti į vieną profesinį apibūdinimą.

Jis pats sako, kad etiketės kartais pernelyg susiaurina žmogų ir realybę, todėl jam sudėtinga pasirinkti vieną žodį, kuriuo būtų galima save apibūdinti. Šiandien didelę jo laiko dalį užima vienybės portalų projektas, o investicinėje veikloje jis labiau yra žmogus, investuojantis į kitus kūrėjus ir verslus, nei pats kasdien valdantis verslą.

Vienybės portalai – nuo idėjos iki pasaulinio projekto

Viena svarbiausių pokalbio temų – vienybės portalai. Benediktas pasakoja, kad idėja gimė 2016 metais, po daugybės kelionių ir patirčių skirtingose pasaulio kultūrose. Keliaudamas jis vis labiau pastebėjo, kad žmonės, nepaisant kultūrinių ir geografinių skirtumų, yra gerokai panašesni, nei kartais atrodo.

Pasak Benedikto, būtent šis suvokimas tapo viena iš priežasčių ieškoti būdo perteikti vienybės jausmą kitiems. Taip gimė portalų idėja, o 2021 metais buvo įgyvendinta pirmoji jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Šiandien projektą sudaro septynios portalų skulptūros keturiuose žemynuose.

Tačiau Benediktui portalai nėra vien technologinis objektas. Jis pasakoja apie šalia jų įvykstančius žmonių susitikimus, pokalbius, vestuves, pasipiršimus ir net labai jautrias gyvenimo akimirkas. Portalai, pasak jo, tampa vieta, kurioje nepažįstami žmonės gali trumpam susijungti vien per bendrą patirtį.

„Mes portalus kūrėme visi“, – sako Benediktas, kalbėdamas apie tai, kaip žmonės savo nuotraukomis, vaizdo įrašais, komentarais ir kitomis reakcijomis patys prisideda prie projekto istorijos.

Nuo noro būti pastebėtam iki noro kurti kitiems

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama ir Benedikto Gylio paramos fondo veiklai. Fondą jis įkūrė prieš 13 metų. Pasak Benedikto, pradžioje tai buvo ir asmeninis noras daugiau veikti už kompiuterio ekrano ribų, būti pastebėtam, kurti savo įvaizdį ir įgyvendinti prasmingas iniciatyvas.

Tačiau ilgainiui ši veikla tapo daug daugiau. Fondas prisidėjo prie įvairių projektų – nuo kompiuteriukų Lietuvos regionų vaikams iki išradėjų apdovanojimų, paramos Ukrainai, įvairių jaunų talentų ir kitų iniciatyvų. Benediktas taip pat pasakoja apie projektą, kuriame buvo bandoma įsivaizduoti, kokia Lietuva galėtų būti po šimto metų.

Šioje pokalbio dalyje išryškėja viena svarbiausių Benedikto minčių – dalijimosi vertė. Jis sako, kad visai kitaip jautiesi dalindamasis tada, kai matai šalia esantį žmogų, nei tuomet, kai internete tiesiog paspaudi vieną mygtuką.

Baimė, drąsa ir žvilgsnis į ateitį

Dar viena svarbi pokalbio tema – baimė. Benediktas ją vadina savotišku „prototirusu“, kuris gali užvaldyti žmogų ir susiaurinti jo požiūrį į pasaulį. Jo įsitikinimu, nuolatinė baimė gali paralyžiuoti ir trukdyti matyti platesnę perspektyvą.

„Man labai norėtųsi irgi, kad bendras kolektyvinis fonas Lietuvoje būtų sąmoningas ir suvoktų tokius pavojus, ir išmoktų gyventi drąsiai ir žiūrėti į priekį“, – pokalbyje sako Benediktas.

Ši mintis susijusi ir su jo knyga „Baimės frontas“, apie kurią laidoje taip pat užsimenama. Pokalbis paliečia klausimą, kaip išlaikyti gebėjimą matyti ne tik problemas, bet ir galimybes, kai aplinkoje netrūksta nerimo bei neapibrėžtumo.

Kelionės, pakeitusios požiūrį į pasaulį

Benediktas taip pat dalijasi kelionių patirtimis, kurios, jo teigimu, pakeitė jo suvokimą. Ypač išskiria keliones į Šiaurės Korėją ir Brazilijos Amazoniją.

Šiaurės Korėja jam tapo galimybe iš šalies pažvelgti į tai, kaip formuojami naratyvai ir kaip žmogus pats suvokia savo aplinką. Tuo metu Amazonijos džiunglėse Benediktą stipriai paveikė gamtos mastas ir suvokimas, kad žmogus nėra nuo jos atskiras stebėtojas, o yra jos dalis.

Kita sėkmės formulė

Viena ryškiausių pokalbio temų – sėkmės suvokimas. Benediktas atvirai pasakoja apie laikotarpį, kai jo gyvenimas buvo stipriai orientuotas į asmeninius pasiekimus. Tačiau ilgainiui jis suprato, kad vien toks kelias laimės neatneša.

Jo požiūriu, visuomenėje vis dar labai stiprus įsitikinimas, kad sėkmė reiškia nuolat augantį verslą, didesnę komandą, didesnį biurą ir didesnę sąskaitą. Pats Benediktas šį sėkmės modelį šiandien kvestionuoja.

„Didžiausia priemonė, tai man didžiausia mano drąsa ir priemonė buvo išeiti iš verslo pasaulio ir pradėti kurti dalykus iš širdies“, – sako jis.

Benediktas pripažįsta, kad jam svarbus tapo gebėjimas įsiklausyti į save ir atsisakyti visuomenėje primetamo sėkmės apibrėžimo. Jo manymu, ateityje žmonės gali iš naujo apibrėžti, ką reiškia būti sėkmingam.

Gyvenimo balansas ir kasdieniai ritualai

Pokalbyje netrūksta ir kasdieniškesnių temų. Benediktas pasakoja apie savo rytinę rutiną, meditaciją, vandenį su citrina, rytinį kokteilį ir apsilankymą Vilniaus kavinėje. Taip pat kalbama apie jogą ir balanso paieškas.

Jam balansas nėra tik abstrakti sąvoka. Jis prisimena jogos mokytojo pastebėjimą apie stovėjimą ant dviejų kojų ir tai, kaip paprastas pratimas privertė susimąstyti apie daug platesnį gyvenimo balansą.

Pokalbis apie tai, kas lieka už etikečių

„Labas, Vilniau!“ pokalbis su Benediktu Gyliu galiausiai tampa pasakojimu apie žmogaus bandymą iš naujo susidėlioti savo gyvenimo prioritetus. Apie išėjimą iš vieno sėkmės modelio, norą kurti prasmingus dalykus, dalintis, padėti kitiems ir kartu išlaikyti smalsumą pasauliui.

Timūras Augucevičius ir Benediktas Gylys kalbasi apie tai, kas žmogų keičia, kodėl kartais verta sustoti ir į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies, kaip kelionės gali pakeisti pasaulio suvokimą ir kodėl sėkmė nebūtinai turi būti matuojama tuo, ką sukaupei.

Pokalbio pabaigoje Benediktas palieka ir labai asmenišką mintį apie tai, ko ne visada įmanoma paaiškinti žodžiais: „Kas gali būti įvardinta žodžiais, tas nėra tiesa.“