Fotografas Tadas Kazakevičius, vienas ryškesnių šiuolaikinės Lietuvos dokumentinės fotografijos kūrėjų, laidoje „Vilniaus ritmu“ su Jūrate Pilibaitiene kalbasi apie fotografiją kaip būdą išsaugoti žmogų, jo aplinką ir laiką. Jo fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“ fiksuoja Lietuvos kaimo žmones, kasdienybę ir nykstančius simbolius, kurie ateityje gali tapti svarbiu mūsų gyvenimo archyvu. Pokalbyje Tadas Kazakevičius pasakoja apie santykį su fotografuojamais žmonėmis, dokumentinės fotografijos reikšmę ir klausimą, kaip keičiasi fotografijos vertė dirbtinio intelekto amžiuje. Ar tikras fotografijos vaizdas šiandien tampa dar svarbesnis?
Fotografija kaip laiko archyvas
Tado Kazakevičiaus kūryboje fotografija nėra vien gražus kadras. Ji tampa būdu pažinti žmogų, jo aplinką ir laiką, kuriame gyvename. Fotografas pasakoja, kad susidomėjimas dokumentiniu pasakojimu ir žmogumi jo kūryboje stipriai išaugo pradėjus fotografuoti juostiniu fotoaparatu. Įkvėpimo jis ieškojo ir XX amžiaus Amerikos fotografijoje, ypač Didžiosios depresijos laikotarpio autorių darbuose.
Grįžęs į Lietuvą, Kazakevičius vis daugiau dėmesio skyrė šalies regionams ir žmonėms, kuriuos sutiko keliaudamas. Jo fotografijos gimsta ne nuo tiesioginio prašymo pozuoti, o nuo pokalbio, pažinties ir natūraliai užsimezgančio ryšio.
„Mane domina vaizdas, mane domina jūsų atvaizdas, bet dažniausiai tai būdavo pokalbis apie gyvenimą ar apie kasdienybę.“
„Tai, ko nebebus“ – nykstančios Lietuvos portretas
Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – fotografo kūrybos ciklas „Tai, ko nebebus“. Tadas Kazakevičius ne vienerius metus keliavo po Lietuvos kaimus, fiksuodamas žmones, jų kasdienybę, darbus ir aplinką. Fotografui svarbu užfiksuoti tai, kas keičiasi arba pamažu išnyksta, kad ateityje liktų ne tik prisiminimai, bet ir vizualus mūsų gyvenimo archyvas.
Fotografas savo kūrybinį kelią sieja su ankstesnėmis Lietuvos fotografijos kartomis, kurios taip pat fiksavo savo laikmečio nykstančius simbolius. Todėl „Tai, ko nebebus“ tampa ne tik asmeniniu projektu, bet ir platesniu bandymu pažvelgti į tai, kaip keičiasi Lietuva.
„Jeigu net tie fotografai tais laikais to archyvo nebūtų, na, ir aš norėjau būti tas archyvas.“
Žmogus fotografijoje – svarbiau už tobulą kadrą
Kazakevičiaus fotografijoje žmogus dažnai nėra režisuojamas tradicine prasme. Fotografui svarbu ne sukurti dirbtinę situaciją, o būti kartu su žmogumi jo kasdienybėje ir palaukti tinkamo momento. Kartais tam prireikia vos keliolikos minučių, o kartais – kelių dienų bendravimo.
Fotografas pasakoja, kad kuo daugiau laiko praleidžiama su žmogumi, tuo geriau galima jį pažinti ir atskleisti fotografijoje. Todėl jo darbai yra ne tik dokumentiniai, bet ir labai asmeniški – juose išlieka susitikimo, pokalbio ir pasitikėjimo pėdsakas.
„Kuo daugiau tu su žmogum praleidai laiko, kuo daugiau bendravai, galbūt kuo daugiau sukuri tokių situacijų, kad tu iš tikrųjų pažintum, tuo tu jį gražiau gali parodyti.“
Ar fotografija dar gali būti tikrovės liudytoja?
Pokalbyje neišvengiamai paliečiama ir viena aktualiausių šiandienos temų – dirbtinis intelektas bei jo kuriami vaizdai. Ką reiškia fotografijos autentiškumas, kai neįtikėtiną vaizdą galima sukurti vos keliais sakiniais? Ar fotografija vis dar gali būti įrodymas, kad žmogus, vieta ir akimirka iš tiesų egzistavo?
Tadas Kazakevičius į dirbtinį intelektą žvelgia ne kaip į grėsmę dokumentinei fotografijai. Jo manymu, kuo daugiau vaizdų tampa lengvai sukuriami ir automatizuojami, tuo labiau žmonės gali pradėti ieškoti tikrovės.
„Dokumentinė fotografija, man atrodo, neįtakojama šito dalyko ir tikras vaizdas tik tai svarbesnis bus.“
Fotografijos erdvė naujai kartai
Laidoje taip pat kalbama apie fotografijos kultūros puoselėjimą ir nepriklausomą erdvę, kurioje žmonės galėtų ne tik pamatyti fotografiją, bet ir su ja susipažinti iš arčiau. Tadas Kazakevičius pasakoja apie Vilniaus fotografijos namus – vietą, skirtą parodoms, susitikimams, fotografijos albumams, edukacijai ir bendruomenei.
Fotografui ypač svarbu, kad tokia erdvė būtų atvira jauniems žmonėms, kurie tik pradeda domėtis fotografija. Čia galima atrasti autorius, pavartyti fotografijos albumus, susitikti su kūrėjais ir geriau suprasti, kaip gimsta fotografija bei kuo ji svarbi mūsų kultūrai.