„Vilniaus ritmu“ laidos vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina choreografą, šokėją ir Vilniaus tango teatro įkūrėją Sigitą Repšį. Pokalbis tampa ne tik istorija apie vieno žmogaus kelią, bet ir platesniu žvilgsniu į tango kultūrą, jos šaknis, emocijas bei vietą šiandieniniame Vilniuje.

Sigitas prisimena, kad jo kelias į tango nebuvo tiesioginis:

„Tango mano gyvenime atsirado dėl to, kad man labai reikėjo kūrybos. Aš privalėjau išmokti šokti tango.“

Tango tarp tradicijos ir teatro

Nors tango neretai siejamas su aistra, dramatizmu ir tiesioginiu emocijų išraiškos būdu, Sigitas pabrėžia kitą, gilesnę šio šokio pusę:

„Aš būčiau linkęs tango apibūdinti kaip labai švelnų šokį, labai dėmesingą partneriui.“

Jis taip pat paaiškina, kodėl savo trupę pavadino teatro vardu:

„Tango visuomet mano galva buvo arčiau teatro, nei kad šokio, todėl kad tango yra emocija, kurią reikia išreikšti judesiu.“

Kelias į Buenos Aires ir tango identiteto paieškos

S. Repšys daug metų keliavo į Argentiną – tango kultūros epicentrą. Ten jis mokėsi, stebėjo, tyrinėjo ir siekė suprasti ne tik techniką, bet ir kultūrinį kontekstą.

Jo pasakojimas atskleidžia pagarbą šaknims:

„Norint nenutolti nuo argentinietiško tango tradicijos, man privalomai reikėjo pažinti Argentinos kultūrą.“

Vilniaus tango teatras: gimimas, iššūkiai ir žmonės

Nors teatras šiandien žinomas kaip viena iš savičiausių Vilniaus kultūros erdvių, jo pradžia buvo kukli, o kartais – net dramatiška.

„Buvo momentų, kai tiesiog nebeišgalėjome išsimokėti už patalpas ir su visais lagaminais atsidūrėme gatvėje.“

Teatras niekada nesiekė masinės reklamos – žiūrovai jį atrado per rekomendacijas, jaukias mažas sales, artumą ir nuoširdų santykį.

Sigitas pabrėžia, kad būtent tas artumas – viena pagrindinių teatro stiprybių:

„Mes likome mažoje salytėje tam, kad žiūrovas galėtų užuosti šokėjo kvepalus ir iš tikrųjų pajusti emociją.“

Tango emocijos: terapija, santykis ir žmogaus tikrumas

Tango, anot pašnekovo, yra ne tiek apie žingsnius, kiek apie žmogaus vidų.

„Žingsneliai tango keliauja į paskutinę vietą. Pirmiausia – emocija ir pagarba žmogui, kurį apkabini.“

Šokis leidžia atsiverti, išjausti ir net liūdėti:

„Tango galima šokti verkiant. Galima šokti liūdint. Tai terapija, kuri leidžia nurimti.“

Šioje laidoje atskleidžiama, kaip tango tampa saugia erdve, kurioje galima būti pažeidžiamu ir tikru – tokia kultūra Sigitas stengiasi auginti Lietuvoje.

Tango šiandien Vilniuje

Vilniaus tango teatras jungia profesionalus iš Lietuvos, Argentinos ir Urugvajaus, o žiūrovai atpažįsta trupę iš jausmingų, teatrališkų pasirodymų.

Publika – nuo jaunimo iki vyresnių žmonių – atranda tango ne tik kaip šokį, bet ir kaip patirtį.
S. Repšys džiaugiasi:

„Į tango ateina tas žmogus, kuris nori jausti. O mūsų pareiga – jausti kartu su žiūrovu.“

Ko palinkėtų Sigitas žmogui, kuris svajoja, bet nedrįsta pradėti?

Jo atsakymas paprastas ir filosofiškas:

„Tango kaip ir dievo neprikalbėsi. Jeigu ateis ta diena, kai žmogus pajaus, kad jam kažko trūksta, jis žinos, kur mus rasti.“