Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina teatro ir kino aktorių, įgarsintoją bei muzikantą Šarūną Zenkevičių. Tai pokalbis apie aktoriaus profesiją be pagražinimų – apie jos romantiką, kasdienį darbą, vidinę discipliną, fizinius ir emocinius išbandymus, balso svarbą bei muziką, kuri Šarūnui yra dar viena saviraiškos forma.

Studijos, kurios augino aktorių

Pokalbio pradžioje Šarūnas prisimena studijų metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis pasakoja apie skirtingus pedagogus, su kuriais teko dirbti, ir apie pažintį su Eimantu Nekrošiumi – režisieriumi, kurio kūryba jam tapo stipria teatro patirtimi.

„Tai tikrai buvo toks sukrečianti teatro patirtis tuo metu man“, – prisimena Šarūnas, kalbėdamas apie pirmuosius matytus Eimanto Nekrošiaus spektaklius.

Studijos, pasak pašnekovo, nebuvo lengvos. Aktorystė reikalavo ne tik kūrybiškumo, bet ir ištvermės, valios, gebėjimo analizuoti literatūrą, pjeses, personažų vidinę logiką. Šarūnas atvirai sako, kad į šią profesiją ėjo sąmoningai, žinodamas, kad bus sunku.

„Aš žinau, kodėl aš ten einu, žinau, ko aš noriu pasiekti iš tos profesijos“, – laidoje sako aktorius.

Teatras ir kinas: skirtingos, bet susijusios patirtys

Šarūnas Zenkevičius yra laisvai samdomas aktorius, todėl jo profesinis kelias susideda iš įvairių teatro, kino ir kitų kūrybinių projektų. Laidoje jis kalba apie vaidmenis filmuose, tarp jų – Igno Jonyno filme „Siena“ ir Gabrielės Urbonaitės „Renovacijoje“, taip pat apie spektaklius, kuriuose šiuo metu dalyvauja.

Viena svarbiausių pokalbio temų – skirtumas tarp vaidybos teatre ir kine. Teatre aktorius gyvena tęstinį veiksmą, kuris vyksta čia ir dabar, kartu su žiūrovu. Kine vaidmuo dėliojamas iš atskirų scenų, dažnai filmuojamų ne iš eilės, todėl aktoriui reikia itin tiksliai jausti personažo vidinę trajektoriją.

Šarūnas pabrėžia, kad kine labai svarbu suprasti kamerą, jos jautrumą ir tai, kaip ekrane veikia net mažiausi vidiniai impulsai.

Vaidmuo, pareikalavęs fizinės ir emocinės ištvermės

Ypatingą vietą pokalbyje užima aktoriaus pasiruošimas vaidmeniui filme „Siena“. Šarūnas pasakoja, kad šis darbas pareikalavo ne tik emocinio susitelkimo, bet ir fizinio pasirengimo. Reikėjo priaugti svorio, grūdintis, filmuotis sudėtingomis oro sąlygomis, šaltyje, vandenyje, motorinėse valtyse.

Filmo personažas – vyras, išgyvenantis žmonos netektį, sielvartą, vidinį užstrigimą ir sudėtingą santykį su dukra. Aktorius sako, kad šiam vaidmeniui reikėjo ne tik išmokti tekstą, bet ir įsikurti tam tikroje dvasinėje būsenoje.

„Stengiausi kiek įmanoma labiau užlaikyti tą dvasinę būseną filmavimo metu“, – pasakoja Šarūnas.

Jis prisimena, kad filmavimo laikotarpiu sąmoningai atsitraukė nuo socialinių tinklų, draugų, kitų darbų ir liko gyventi Rusnėje, kad geriau pajustų personažo aplinką, kraštą, gamtą ir vidinę būseną.

Personažai, kurie kelia moralinius klausimus

Laidoje kalbama ir apie tai, kokie vaidmenys Šarūnui įdomiausi. Aktorių traukia ne vienareikšmiai herojai, o sudėtingi personažai – tokie, kuriuose dera šviesa ir tamsa, jautrumas ir kaltė, moraliniai prieštaravimai.

„Mane domina sudėtingi personažai, tokie, kurie morališkai galbūt kartais kelia iššūkius“, – sako Šarūnas.

Jam svarbi stipri literatūrinė medžiaga, gerai parašytas tekstas, personažo vidiniai motyvai. Būtent tada, pasak aktoriaus, atsiranda didesnė kūrybinė motyvacija kurti vaidmenį.

Balsas kaip aktoriaus įrankis

Antroje pokalbio dalyje dėmesys krypsta į balsą. Šarūnas yra ne tik teatro ir kino aktorius, bet ir įgarsintojas. Jis įgarsina audioknygas, reklamas, klipus, svajoja pabandyti įgarsinti filmus ar animaciją.

Pašnekovas pasakoja, kad įgarsinimas reikalauja ypatingo tikslumo – reikia valdyti balsą, saugoti tembrą, rūpintis dikcija, kirčiavimu ir kalbos aiškumu. Audioknygų įgarsinimas, pasak jo, yra daug jėgų reikalaujantis darbas, po kelių valandų įrašų galvoje atsiranda nuovargis, todėl būtina išmokti tausoti balsą.

Šarūnas dalijasi ir paprastu pratimu: kalbėti įsidėjus kamštį į burną – tai padeda stiprinti artikuliaciją ir kalbos raumenis. Tačiau aktorius pabrėžia, kad kiekvienas balsas yra individualus, todėl svarbu pažinti savo ribas.

Muzika ir grupė „Judù“

Dar viena svarbi Šarūno gyvenimo dalis – muzika. Jis yra grupės „Judù“ narys, rašo tekstus ir dainuoja. Laidoje aktorius pasakoja, kad grupė groja muziką, artimą shoegaze, postroko, postpanko ir melancholiškos alternatyvios muzikos krypčiai.

„Man asmeniškai labai svarbu yra muzikiniai tekstai“, – sako Šarūnas.

Jis pripažįsta, kad parašyti gerą tekstą nėra paprasta. Tekstas turi būti ne tik eilėraštis – jis turi veikti kartu su muzika, ją papildyti, atverti naujas prasmes. Šiuo metu grupė ruošia pirmąjį albumą, kuris, pasak Šarūno, patiems muzikantams bus svarbus kūrybinis įvykis.

Kūryba tarp skirtingų sričių

Šarūno Zenkevičiaus profesinis gyvenimas – tai nuolatinis balansavimas tarp teatro, kino, įgarsinimo ir muzikos. Kartais visas dėmesys tenka filmui, kartais – spektakliams, o laisvesniu metu daugiau vietos atsiranda muzikai. Vis dėlto visas šias sritis jungia tas pats poreikis ieškoti, kurti, tiksliai išgirsti medžiagą ir sąžiningai būti procese.

Pokalbis – apie aktorystę kaip amatą ir pašaukimą, apie balsą kaip jautrų instrumentą, apie muziką kaip asmeninę kūrybos teritoriją ir apie menininko kasdienybę, kurioje romantika visada eina kartu su darbu, disciplina ir atsakomybe.