Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina energetikos ekspertą, buvusį energetikos viceministrą ir Vilniaus universiteto TSPMI lektorių Romą Švedą. Šis pokalbis – tai gili, analitinė, bet kartu prieinama diskusija apie energetiką kaip vieną svarbiausių šių laikų temų. Energetika čia nagrinėjama ne vien kaip ekonomikos šaka, o kaip valstybės atsparumo, saugumo ir geopolitinio stabilumo pamatas.

Švedas pokalbio pradžioje aiškiai brėžia rėmus, kodėl energetika šiandien yra ypatingai jautri sritis. Kaip jis sako:
„Energetika yra naudojama kaip ginklas. Nutraukus energijos tiekimą galima sukelti labai rimtą žalą.“
Ši mintis tampa viso pokalbio ašimi – nuo jos natūraliai išsiplečia diskusija apie infrastruktūros pažeidžiamumą, tiekimo grandines ir politines manipuliacijas.

Energetika kaip geopolitinio spaudimo instrumentas

Didelė pokalbio dalis skiriama Rusijos veiksmams energetikos srityje, kurie, pasak Švedo, nebuvo spontaniški.
„Putinas norėjo sušaldyti Europą“, – teigia ekspertas, primindamas, kad gamtinių dujų tiekimo mažinimas Europai prasidėjo gerokai prieš 2022 m. invaziją į Ukrainą. Švedas pabrėžia, kad energetinė priklausomybė iš tiesų tapo politiniu spaudimo įrankiu, kurio poveikį Europa pajuto ypač skaudžiai.

Vokietija, turėjusi vieną didžiausių priklausomybių nuo rusiškų dujų, atsidūrė ties energetinės krizės riba. Pajutus realią tiekimo grėsmę, žemynas buvo priverstas skubiai peržiūrėti energetines strategijas, saugyklų užpildymą, alternatyvių tiekėjų paieškas ir bendrą energetinę politiką.

Lietuvos kelias: iš energetinės salos į regiono lyderes

Švedas pasakoja, kad Lietuvos energetinės nepriklausomybės istorija nebuvo nei lengva, nei savaime suprantama. Nors šiandien Lietuva dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausių šalių transformuojant energetiką, anksčiau situacija buvo gerokai sudėtingesnė.

„Lietuva pasinaudojo galimybių rakto skylute“, – sako ekspertas, apibūdindamas tą retą momentą, kai politinė valia, tarptautinė padėtis ir regioninės aplinkybės sudarė sąlygas įgyvendinti strategiškai svarbius projektus.

Per du dešimtmečius: pastatytos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, įgyvendinta dujų jungtis GIPL, sutvirtintos jungtys su Latvija ir Estija, atsirado SGD terminalas Klaipėdoje, Lietuva sinchronizavosi su kontinentine Europa.

Šie projektai sudarė pagrindą visiškai naujai energetikos epochai.

Epochos lūžis: nuo infrastruktūros prie gamybos

Anot Švedo, Lietuva šiuo metu pereina į naują energetikos etapą. Jei ankstesnį dvidešimtmetį dominavo infrastruktūros projektai, tai dabar pagrindinis dėmesys krypsta į energijos GAMYBĄ.

Lietuva turi išskirtinį potencialą plėtoti tiek vėjo, tiek saulės energiją, ypač Baltijos jūroje. Jei šie projektai bus sėkmingai įgyvendinti, šalis ne tik visiškai apsirūpins elektros energija, bet ir turės galimybę ją eksportuoti.

Pavyzdžiui, Vokietija – viena didžiausių elektros vartotojų Europoje – ateityje galėtų tapti svarbia Lietuvos partnerė. Ta pati galimybė atsiveria ir Lenkijai, kurioje vis dar didelę dalį elektros sudaro anglies generacija.

Vandenilis, elektros perteklius ir naujos industrijos

Kita svarbi Švedo įžvalga – transformacijos kryptis į elektrifikaciją. Pasaulis juda link didesnio elektros energijos naudojimo ne tik buityje, bet ir pramonėje, transporte, šildyme.

Todėl Lietuva, pasak eksperto, turi išnaudoti progą: vystyti perteklinės elektros gamybą, investuoti į vandenilio gamybą, jungtis prie planuojamo regioninio vandeniliotiekio, kurti vietinę energetikos industriją.

Tai – naujos ekonominės galimybės, kurios gali tapti ilgalaikiais šalies konkurenciniais pranašumais.

Branduolinės energetikos idėjos: ar tai vis dar aktualu?

Švedas atvirai kalba ir apie branduolinę energetiką. Nors prioritetas akivaizdžiai skiriamas atsinaujinančiai energijai, ekspertas nemano, kad branduolinės idėjos turėtų būti visiškai atmestos.

Kaip jis sako: „Mažam branduliniam reaktoriui ar keliems vietos būtų.“

Tai svarbu siekiant užtikrinti stabilų energijos tiekimą tais laikotarpiais, kai vėjas ir saulė pagamina mažiau. Ypač verta stebėti Estiją, kuri aktyviai žengia į mažųjų reaktorių technologijų diegimą ir ketina turėti veikiančius reaktorius jau 2035 m.

Investuotojai lyg drugeliai – kaip jų neatbaidyti?

Vienas įdomiausių epizodų – Švedo pasakojimas apie atsinaujinančios energetikos investuotojus. Remdamasis Tarptautinės energetikos agentūros vadovo Fatih Birol metafora, jis teigia:

„Investuotojai yra kaip drugeliai – jie atskrenda, bet šalys turi jų nenubaidyti.“

Kadangi technologijos pinga, elektros kainos taip pat krinta, o investuotojams kyla klausimas, ar jų projektai atsipirks. Švedas pabrėžia, kad prie ekonominių iššūkių prisideda ir geopolitiniai – atsinaujinančios energetikos projektai tampa kryptingų atakų objektu.

Ypač tai pasakytina apie jūrinius vėjo parkus ir juos vystančias įmones.

Ar Lietuva gali pati apsirūpinti energija?

Eksperto atsakymas labai aiškus ir optimistiškas: taip.
Jis pabrėžia, kad Lietuva jau dabar tam tikromis dienomis pasigamina 60–70 % elektros, o ateityje gali pasiekti ir 100 %.

„Tai visiškai realu. Lietuva gali visą energiją savo poreikiams pasigaminti pati“, – teigia Švedas.

Toks scenarijus įmanomas tik tuo atveju, jei šalis nuosekliai įgyvendins patvirtintą energetikos strategiją ir nesiblaškys tarp skirtingų sprendimų.