Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kvietė klausytojus į išsamų pokalbį apie savanorystę Lietuvoje – ne tik kaip apie geranorišką pagalbą, bet kaip apie sistemą, kuri kuria ilgalaikę vertę valstybei, bendruomenėms ir pačiam savanoriui.
Studijoje viešėjo Justė Šilkaitė iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro ir Kristina Balčiauskaitė, savanorystę jungiančios SAVA platformos vadovė. Pokalbio centre – nacionalinis savanorystės koordinavimo kokybės standartas, šiuo metu kuriamas kartu su skirtingomis organizacijomis visoje Lietuvoje.
Kodėl Lietuvai reikalingas nacionalinis savanorystės standartas?
Pasak Justės Šilkaitės, savanorystės kultūra Lietuvoje dar yra jauna ir labai nevienalytė. Skirtinguose regionuose, organizacijose ir net sektoriuose savanorystė suprantama labai skirtingai – nuo prasmingo bendradarbiavimo iki savanorių išnaudojimo.
„Kai savanorystės pasiūlos labai daug, atsiranda ir rizika, kad savanorystė bus suprantama skirtingai, o kartais net iškreiptai – ypač tada, kai savanoriai pasitelkiami siekiant pelno“, – kalbėjo J. Šilkaitė.
Nacionalinio standarto tikslas – sukurti bendrą supratimą, kas yra kokybiška savanorystė, kaip turi atrodyti savanorio kelias organizacijoje: nuo pakvietimo, įvedimo, lydėjimo iki atsisveikinimo.
Ką apima savanorystės kokybės standartas?
Standartas kuriamas bendradarbiaujant net 16 organizacijų, remiantis tiek Lietuvos patirtimi, tiek tarptautiniais pavyzdžiais. Jis apima visą savanorystės procesą ir aiškiai apibrėžia atsakomybes.
„Norime, kad organizacijos nežiūrėtų į savanorį kaip į funkciją ar nemokamą darbo jėgą, bet kaip į žmogų, kurį reikia priimti, lydėti ir auginti“, – pabrėžė J. Šilkaitė.
Svarbi standarto dalis – savanorystės koordinavimas, aiškumas, savanorio vaidmens apibrėžimas ir pagarba jo laikui bei motyvacijai.
SAVA platforma – savanorystės susitikimo vieta
Kristina Balčiauskaitė pristatė SAVA platformą, kuri jungia savanorius ir savanorius priimančias organizacijas. Platformos tikslas – sumažinti pagrindinius savanorystės barjerus: laiko trūkumą ir informacijos stoką.
„Norėjome sukurti vietą, kur savanorystė galėtų prasidėti greitai, paprastai ir aiškiai“, – sakė K. Balčiauskaitė.
Platformoje gali registruotis tik ne pelno siekiančios ir viešosios organizacijos, kurios yra patikrinamos, o ateityje planuojama pažymėti tas, kurios atitiks nacionalinio savanorystės standarto reikalavimus.
Kas šiandien yra savanoris?
Pokalbyje buvo griaunami ir gajūs stereotipai apie savanorius. Nors dažnai manoma, kad savanoriauja tik jaunimas, realybė – kur kas įvairesnė.
„Matome, kad vis daugiau į savanorystę ateina 40 metų ir vyresni žmonės – tie, kurie jau yra susikūrę gyvenimą ir ieško prasmės“, – pastebėjo J. Šilkaitė.
Tuo pačiu jaunimas susiduria su didesniu spaudimu įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl jų santykis su savanoryste taip pat keičiasi.
Ką savanorystė duoda pačiam savanoriui?
Abi pašnekovės pabrėžė, kad savanorystė nėra vien tik davimas. Žmonės ateina vedini skirtingų motyvų: ieško bendruomenės, nori įgyti įgūdžių, patirti prasmę ar išgyventi asmeninį pokytį.
„Jeigu savanoris nejaučia, kad gauna kažką mainais, jo savanorystė dažniausiai būna trumpalaikė“, – sakė J. Šilkaitė.
Būtent todėl kokybiškas koordinavimas ir aiškus santykis yra esminiai ilgalaikiam įsitraukimui.
Žvilgsnis į ateitį
Nacionalinio savanorystės standarto pristatymas plačiajai visuomenei planuojamas pavasarį, specialioje konferencijoje Vilniuje. Tikimasi, kad standartas taps ne tik kokybės ženklu organizacijoms, bet ir pasitikėjimo garantu savanoriams.
„Tai bus signalas, kad organizacija žino, ką daro, vertina savanorį ir yra pasiruošusi kurti kokybišką santykį“, – apibendrino J. Šilkaitė.
