Laidoje „Vilniaus ritmu“ Jūratė Pilibaitienė kalbino menininką Algį Kriščiūną – tapytoją, fotografą, rašytoją ir vieną legendinės grupės „Foje“ narių. Pokalbio metu jis pasidalijo savo kūrybos keliu, gyvenimo lūžiais, požiūriu į žmones ir mažais kasdieniais ritualais, kurie padeda išlaikyti daugiau šviesos bei džiaugsmo kasdienybėje.

Nuo muzikos iki tapybos ir rašymo

Nors daugelis Algį Kriščiūną pirmiausia prisimena kaip grupės „Foje“ muzikantą, pats jis save apibūdina ne per profesijas ar veiklas, o per žmogų, siekiantį gyventi įdomų gyvenimą. Jo kūrybinis kelias nuolat keitėsi: vaikystėje ir paauglystėje daug dėmesio skyrė tapybai, vėliau gyvenimą užvaldė muzika, dar vėliau – fotografija, kuriai paskyrė net 25 metus.

„Aš pirmiausia vis tiek galvoju, kad esu žmogus, kuris bando gyventi įdomų gyvenimą ir darau tai įvairiais būdais.“

Pasak menininko, kiekvienas etapas atsirado natūraliai, veikiamas gyvenimo aplinkybių. Vis dėlto ilgainiui fotografiją pakeitė tapyba, o šalia jos atsirado ir tekstai, kuriuose jis pratęsia paveiksluose pradėtas istorijas.

Gyvenimo lūžis privertė sustoti

Atvirai kalbėdamas apie savo patirtis, Algis Kriščiūnas prisipažino, kad vienas svarbiausių gyvenimo posūkių buvo perdegimas. Intensyvus darbas, nuolatinis skubėjimas ir įtampa galiausiai atsiliepė sveikatai.

„Nervų sistema neatlaikė ir prasidėjo nerimo sindromas, panikos atakos. Klasikinė persidirbusio žmogaus diagnozė.“

Būtent tuomet jis suprato, kad vien terapijos nepakaks – reikės keisti gyvenimo būdą. Išvykęs su šeima gyventi į Kanarų salas, Algis atrado lėtesnį ritmą ir naują požiūrį į tai, kas iš tiesų svarbu.

„Supratau, kad turiu nutraukti tas žiurkių lenktynes ir daryti dalykus, kurie man yra svarbūs, kurie man įdomūs.“

Šis pokytis tapo ne tik asmeniniu išsigelbėjimu, bet ir nauju kūrybos etapu. Menininkas pradėjo daugiau dėmesio skirti tam, kas jam teikia prasmę, o ne tam, ko iš jo tikisi aplinka.

Kodėl jo paveiksluose tiek daug žmonių?

Vienas ryškiausių Algio Kriščiūno kūrybos bruožų – paveiksluose vaizduojami žmonės ir jų istorijos. Menininkas neslepia, kad būtent žmonės jam yra pats įdomiausias reiškinys pasaulyje.

„Man žmogus yra įdomiausias pasaulyje dalykas. Kiekvienas žmogus turi istoriją, iš kurios galima parašyti nuostabiausią knygą.“

Jo darbuose atsispindi meilė, netektys, ilgesys, džiaugsmas, vienatvė ir susitikimai. Tai ne išgalvoti pasakojimai, o tikrovės atspindžiai, gimę iš asmeninių išgyvenimų ar sutiktų žmonių istorijų.

„Visos mano istorijos yra arba apie mane, arba apie mano sutiktus žmones. Tai tiesiog tikrovės atspindys.“

Pasak kūrėjo, menas jam nėra galvosūkis ar užšifruota žinutė. Priešingai – jis nori kalbėti apie tai, kas artima kiekvienam žmogui, ir priminti, kad gyvenimo nereikėtų pramiegoti.

Gebėjimas pamatyti žmogų

Pokalbio metu Algis daug kalbėjo apie bendravimą ir dėmesį kitam žmogui. Pasak jo, dažnai užtenka labai nedaug, kad žmogus atsivertų ir pasidalytų savo istorija.

„Kiekvienas žmogus yra nuostabiai įdomus. Reikia tik surasti jo tą įdomią vietelę.“

Jis tiki, kad nuoširdus komplimentas ar parodytas dėmesys gali pakeisti ne tik pokalbį, bet ir visą dieną. Menininkas įsitikinęs, kad žmonės labiausiai nori būti išgirsti, suprasti ir pastebėti.

Būtent todėl jo kūryboje tiek daug tikrų gyvenimo istorijų, emocijų ir žmogiškų patirčių. Tai pasakojimai, kuriuose daugelis atpažįsta save.

Rašymas padeda suprasti save

Šalia tapybos svarbią vietą Algio gyvenime užima tekstai. Jis ne tik kuria istorijas prie savo paveikslų, bet ir ragina žmones rašyti dienoraščius bei fiksuoti savo mintis.

„Kai bandai mintis sudėlioti į sakinius, tada daug aiškiau supranti save.“

Anot jo, daugelis mūsų galvoje nešiojamės tikrą minčių chaosą. Tačiau kai emocijos ir išgyvenimai sugula į žodžius, tampa lengviau suprasti save, savo jausmus ir tai, kas vyksta mūsų viduje.

Rašymas menininkui tapo dar viena kūrybos forma, leidžiančia pratęsti paveiksluose gimusias istorijas ir pasiekti žmones kitu būdu.

Laimės receptas – kasdieniuose dalykuose

Laidoje ne kartą nuskambėjo ir laimės tema. Algis Kriščiūnas įsitikinęs, kad laimė nėra nuolatinė būsena, tačiau kiekvieną dieną galima surasti mažų akimirkų, už kurias verta būti dėkingiems.

Vienas jo ritualų – prieš miegą prisiminti tris gerus dalykus, kurie nutiko per dieną.

„Pagalvoju apie tris dalykus, už kuriuos norėčiau padėkoti gyvenimui.“

Kartais tai būna visai paprasti dalykai: malonus pokalbis, netikėtas susitikimas ar galimybė kažkam padėti. Pasak jo, būtent tokios akimirkos ir kuria tikrąją gyvenimo kokybę.

„Jeigu savo laiką skirtume daugiau gerų dalykų ieškojimui, mūsų dienos taptų šviesesnės.“

Menininkas įsitikinęs, kad dėmesys tam, kas gera, ilgainiui tampa įpročiu ir keičia ne tik mūsų požiūrį, bet ir santykius su aplinkiniais.

Ko galėtume pasimokyti iš ispanų?

Didžiąją dalį laiko tarp Lietuvos ir Ispanijos gyvenantis menininkas pastebi, kad lietuviai dažnai yra pernelyg reiklūs sau. Jo manymu, būtent tai neretai trukdo mėgautis gyvenimu.

„Mes per daug iš savęs reikalaujame.“

Gyvendamas Ispanijoje jis pastebėjo, kad žmonės ten rečiau vaikosi nuolatinio tobulumo ar sėkmės standartų. Jie dažniau leidžia sau tiesiog būti, mėgautis kasdienybe ir vertinti tai, ką jau turi.

Pasak Algio, lietuviams taip pat vertėtų dažniau vieni kitiems sakyti gerus žodžius, komplimentus ir parodyti daugiau dėmesio.

Galerija – vieta sustoti ir pabūti

Neseniai Vilniaus centre duris atvėrusi Algio Kriščiūno galerija tapo dar viena vieta, kurioje menininkas kviečia žmones trumpam sustoti. Čia lankytojai gali ne tik apžiūrėti paveikslus, bet ir skaityti jų istorijas, dalyvauti tekstų skaitymuose ar tiesiog pabūti ramybėje.

„Norėjau sukurti vietą, kur žmonės galėtų atitrūkti nuo miesto triukšmo ir tiesiog pabūti.“

Anot jo, galerija nėra vien ekspozicijų erdvė. Tai vieta susitikimams, pokalbiams, apmąstymams ir galimybei bent trumpam sulėtinti tempą.

Kūryba kaip būdas gyventi

Pokalbio pabaigoje Algis Kriščiūnas kalbėjo apie susitikimus su žmonėmis, tekstų skaitymus ir tai, kaip laikui bėgant išmoko būti atviresnis. Nors ilgą laiką save laikė introvertu, šiandien bendravimas su auditorija jam tapo svarbia kūrybinio proceso dalimi.

Jo istorija – tai pasakojimas apie drąsą keistis, mokėjimą sustoti ir gebėjimą atrasti grožį paprastuose dalykuose. O svarbiausia – apie žmones, kurie, kaip sako pats menininkas, ir yra įdomiausia, ką galime sutikti šiame gyvenime.