„Vilniaus kodas“ vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina dailėtyrininką, muziejininką, rašytoją ir Vilniaus dailės akademijos muziejaus direktorių dr. Vidą Poškų. Tai pokalbis apie miestą, kuris įkvepia, apie meną, kuris atskleidžia Vilniaus veidą, ir apie knygas, kurios kviečia pažinti sostinę iš naujo. Vidas Poškus – ne tik meno istorikas, bet ir žmogus, kurio gyvenimas glaudžiai susipynęs su Vilniumi. Jis sako: „Gyvendamas Vilniuje trisdešimt metų, niekada nelaikiau savęs tikruoju vilniečiu. Galbūt dėl to miestas man visada išliko ypatingas, tarsi būčiau svečias, kuris moka jį gerbti.“

Meilė Vilniui – nuo vaikystės

Dr. Vido Poškaus ryšys su sostine prasidėjo dar tada, kai jis augo Alytuje. Su šeima, neturėdami automobilio, jie dažnai sėsdavo į autobusą ir važiuodavo ten, kur akys mato – į Kauną arba į Vilnių. „Taip vieną dieną atsidurdavome Vilniuje. Kita vertus, čia gyveno mano teta, tad Vilnius niekada nebuvo visai svetimas“, – pasakoja pašnekovas. Vaikystėje sostinė atrodė didelė, paslaptinga ir net šiek tiek bauginanti, ypač bažnyčios, kurios formavo sakralinį miesto įvaizdį.

Studijų metais Vilnius tapo dar artimesnis, nors iš pradžių Poškus bandė nuo jo pabėgti. Tačiau vieną vakarą, grįžęs iš komandiruotės Kaune, jis suvokė, kad būtent Vilnius yra jo miestas. „Tada supratau, kad čia gyvenu, ir kad tai jau yra mano savas, galima sakyti, miestas“, – prisimena dailėtyrininkas.

Dailės akademija – kelias į meno pasaulį

Poškus pasirinko Dailės akademiją, nors dauguma jo bendraklasių iš Alytaus rinkosi Kauną. Lemtingas buvo ir šeimos poveikis: jo tėtis buvo dailininkas, tad menas lydėjo nuo mažens. „Vilnius buvo mano traukos centras. Aš buvau užprogramavęs save išvažiuoti į sostinę“, – sako jis.

Akademijos senieji rūmai, įsikūrę buvusiame Bernardinų vienuolyne, paliko ypatingą įspūdį. Pasak Poškaus, pati vieta tarsi pulsuoja istorija, kurioje susipina skirtingų epochų dvasia. Studijos, profesoriai, aplinka ir net vizualinė medžiaga – viskas dar labiau sustiprino jo santykį su Vilniumi.

Knygos apie Vilnių

Svarbi Vido Poškaus veiklos dalis – knygos. Viena garsiausių – „Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros“. Ji pasirodė 2016 m. ir iš karto tapo ypatingu Vilniaus kultūros atminties dokumentu. „Tai savotiškas maikstymas adatėlėmis į tam tikras Vilniaus vietas. Norėjau, kad skaitytojas galėtų atsiversti knygą bet kur ir iškart pasinerti“, – sako autorius.

Be šios knygos jis yra parašęs „Menininko dirbtuvę. 42 istorijos“, kurioje kviečia pažvelgti į menininkų kūrybines erdves kaip į savotiškus muziejus, bei „Videniškius“, atveriančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros pasaulį. Kiekviena iš šių knygų vienaip ar kitaip susijusi su Vilniumi – miesto erdvėmis, istorija ar kūrėjais.

Muziejus ir „Titanikas“

Vidas Poškus vadovauja Vilniaus dailės akademijos muziejui bei parodų salei „Titanikas“. Tai nėra tradicinis muziejus su pastovia ekspozicija – čia gyva erdvė, kurioje eksponuojami studentų ir dėstytojų darbai, rengiamos laikinos parodos, atveriami archyvai. „Akademijos muziejus egzistuoja net ir jos koridoriuose – kiekvienas kampas pasakoja istoriją“, – sako Poškus.

Ypač įspūdingi muziejaus archyvai, kuriuose saugomi ne tik studentų kursiniai ar diplominiai darbai, bet ir iškilių menininkų kūriniai. Kai kurie jų – tikras Lietuvos kultūros aukso fondas.

Vilniaus vaizdiniai mene

Vienas įdomiausių pokalbio aspektų – kaip Vilnius buvo vaizduojamas menininkų darbuose skirtingais laikotarpiais. Poškus pasakoja apie pokarinių architektūros studentų projektus, kuriuose sostinė buvo įsivaizduojama kaip grandiozinis stalinistinis miestas. „Tai tarsi alternatyvus Vilnius, kuris galėjo būti, bet taip ir neatsirado“, – pažymi pašnekovas.

Šiandien Vilnius menininkų darbuose išlieka įkvėpimo šaltiniu, kuriame dera istorija, asmeniškumas ir šiuolaikinės idėjos.

Pokalbis su Vidu Poškumi – tai pasakojimas apie žmogų, kuris miestą mato ne tik kaip gyventojas, bet ir kaip meno istorikas, rašytojas bei muziejininkas. Jo žodžiais, Vilnius nėra tik vieta gyventi – tai miestas, kuris nuolat įkvepia, stebina ir priverčia iš naujo atrasti jo veidą. „Gyvendamas Vilniuje trisdešimt metų, niekada nelaikiau savęs tikruoju vilniečiu. Galbūt dėl to miestas man visada išliko ypatingas“, – teigia jis.

Laida „Vilniaus kodas“ kviečia pasinerti į šią istoriją ir pažvelgti į Vilnių per meno, istorijos ir asmeninės patirties prizmę.