Lietuvybė ne visada gimsta Lietuvos teritorijoje. Kartais ji užauga svetimoje aplinkoje, išsilaiko dėka šeimos, bendruomenės ir noro neprarasti savo kalbos bei tapatybės. Laidoje „Savaitgalio dienoraštis“, vedėjas Bernardas Daugirda kalbina Antaną Paukshtį – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos komunikacijos koordinatorių ir buvusį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narį.
Antanas pasakoja savo asmeninę istoriją, prasidėjusią Tilžėje, dabartinėje Kaliningrado srityje, kur jo šeima ilgus metus buvo aktyvi vietinės lietuvių bendruomenės dalis. Būtent ten, pasak Antano, lietuvių kalba ir tikėjimas tapo pagrindiniais lietuvybės išsaugojimo ramsčiais. „Bažnyčia ir kalba buvo mūsų jungtis su Lietuva. Būdamas mažas nuoširdžiai maniau, kad Jėzus ir Marija lietuviai“, – juokiasi pašnekovas, prisimindamas vaikystės įspūdžius.
Tačiau gyvenimas Rusijoje tapo vis sudėtingesnis. Politinė įtampa, karas Ukrainoje ir iš to kilę naratyvai apie Baltijos šalis ir lietuvius paskatino šeimą ieškoti naujos pradžios Lietuvoje. „Tėvas – lietuvis, mama – pusiau ukrainietė, pusiau rusė. Kai aplink vis labiau skleidėsi priešiškumas, supratome, kad turime išvykti“, – pasakoja Antanas.
Šeimos kelias į Lietuvą nebuvo lengvas: biurokratija, dokumentų klausimai, kalbos barjeras. Tačiau Vilniuje Antanas atrado naują pradžią – baigė Vilniaus lietuvių namų gimnaziją, kuri padėjo jam integruotis, sustiprinti kalbos žinias ir atrasti bendruomeniškumo prasmę. „Tai buvo mano tiltas į lietuvišką gyvenimą – vieta, kurioje supratau, ką reiškia būti lietuviu ne tik pavarde, bet ir kasdienybėje“, – prisimena jis.
Šiandien jis aktyviai dalyvauja pilietinėse ir jaunimo veiklose, siekia stiprinti ryšius tarp Lietuvos ir pasaulio lietuvių, pabrėždamas, kad diaspora – tai gyvas, nuolat atsinaujinantis Lietuvos veidas.
Pokalbis su Antanu Paukshtiu – tai ne tik asmeninės istorijos pasakojimas. Tai platesnė refleksija apie diasporos likimus, lietuvių bendruomenes už Lietuvos ribų, tapatybės išlaikymą ir naujos kartos lietuvių požiūrį į savo šaknis.
