Laidoje „Savaitgalio dienoraštis“ Bernardas Daugirda leidžiasi į išsamų pokalbį su dviem Vilniaus automuziejaus atstovais – direktoriumi Povilu Eitučiu ir B2B koordinatorė Dovile Žalpyte. Tai ne tik pažintis su muziejumi, bet ir gili kelionė į istorijas, žmones, kultūrą bei unikalius eksponatus, kurie šiandien garsina Vilnių automobilizmo pasaulyje.

Naujininkų taksiparko atgimimas

Vilniaus automuziejus įsikūrė ne atsitiktinai – buvusiame sostinės taksiparke, Naujininkuose, kuriame kadaise buvo laikomi ir aptarnaujami automobiliai. Muziejaus idėja – sugrąžinti šiai erdvei jos istorinę paskirtį, tačiau nauju, kultūriniu pavidalu.

Direktorius Povilas Eitutis pasakoja, kad būtent ši vieta turėjo ypatingą simboliką:
„Naujininguose pastatytas senasis Vilniaus taksiparkas tarsi buvo savo meto automobilių meka – vieta, kur sujungtos visos funkcijos: priežiūra, saugojimas, aptarnavimas. Pastatas vėl įgauna antrą gyvenimą.“

Ekspozicija išsidėsčiusi aukštuose, kurie kadaise buvo skirti didžiuliams garažams. Ten, kur stovėjo eilės „Volgų“, šiandien ilsisi daugiau nei šimtas išskirtinių, technologiškai ir estetiškai turtingų eksponatų.

Patirtis, prasidedanti nuo pirmo žingsnio

Vilniaus automuziejus nėra tik daiktų kolekcija – tai nuosekli kelionė laiku. Lankytojai pradeda nuo karietų ir ankstyvųjų dviračių, o po truputį pereina prie vis sudėtingesnių technologinių etapų.

Kaip pasakoja Povilas, ekspozicijos tikslas – leisti žmogui patirti automobilizmo raidą:
„Mes tikimės, kad lankytojas jaučia kelionę laiku. Matosi, kaip atsiranda vidaus degimo variklis, kaip keičiasi žibintų technologijos, kaip automobiliai tampa vis patogesni naudoti.“

Vienas muziejaus akcentų – kaip įprasti dalykai, kuriuos šiandien priimame kaip savaime suprantamus (pavyzdžiui, automobilio žibintai), kadaise buvo sudėtingi technologiniai iššūkiai.

Pirmasis įspūdis, kuris pakeičia viską

Dovilė Žalpytė – vienas iš tų žmonių, kuriuos muziejus „užkrėtė“ automobilių meile. Kaip ji sako, iš pradžių automobilių pasaulis jai buvo gana tolimas, tačiau viską pakeitė pirmasis vizitas.

„Kai tik įėjom, mano akis ant kaktos iššoko. Aš buvau be galo sužavėta – nebuvau niekur mačius tokių automobilių. Tiesiog ėjau ir negalėjau atitraukti akių.“

Muziejuje eksponuojami ne tik restauruoti automobiliai, bet ir jų vidaus struktūros, medinės kėbulų konstrukcijos, autentiški įrankiai ir originalūs komponentai – viskas, kas leidžia suprasti, kaip buvo kuriami ankstyvieji automobiliai.

Istorijos, kurios įtraukia labiau nei techniniai duomenys

Automobiliai muziejuje nėra vertinami vien pagal arklius ar cilindrų skaičių. Čia svarbiausia – istorija. Apie markes ir modelius pasakojama taip, kad jie tampa gyvų laikotarpių liudytojais.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Nepalo karaliaus automobilis.

Dovilė dalijasi šia istorija su dideliu susižavėjimu:
„Automobilį šaliai užnešė vergai, nes Nepale nebuvo kelių. Vėliau jis buvo perpadovanotas, išsiųstas į Ameriką dalimis paštu, ten surinktas, o galiausiai atkeliavo į mūsų muziejų. Ir pagalvoji – į jį sėdo karalius.“

Tai tik viena iš daugelio istorijų – muziejuje yra ir Lietuvoje rastų, po grindimis slėptų, į sienas įmūrytų eksponatų.

Eksponatai dar nepabaigė pasakoti istorijų

Viena įdomiausių muziejaus savybių – net jau eksponuojami automobiliai kartais atskleidžia naujų faktų. Taip nutiko su Bristol markės automobiliu.

Povilas prisimena:
„Vokietijos Bristol klubo narys paprašė serijinio numerio. Pasirodo, mūsų eksponatas buvo oficialus 1956 m. Ženevos Motor Show automobilis. Mes apie tai sužinojome tik praėjus daug metų po jo atkeliavimo į Lietuvą.“

Tokios istorijos atskleidžia, kad muziejus – gyvas organizmas. Jis nuolat pildosi ne tik naujais eksponatais, bet ir naujomis jų biografijomis.

Automobiliai kaip meno kūriniai: dizaino ir estetikos pasakojimai

Daugelis lankytojų, ypač moterys, nustemba supratę, kad muziejus nėra „technikos entuziastų“ vieta. Tai erdvė, kur automobiliai tampa estetikos objektais.

Povilas paaiškina:
„Prieškario automobiliai buvo rankų darbo, skulptūriški, spalvingi. Siūlome į automobilį pažiūrėti kaip į meno kūrinį.“

Dovilė šį jausmą atsineša iš savo pirmos patirties muziejuje:
„Aš pati pradėjau domėtis jų formomis, spalvomis, garsais. Tai nėra tik technika – tai grožis.“

Klasikinio automobilio vairavimas: emocija, kuri šiandien retenybė

Senųjų automobilių vairavimas – kitoks pasaulis. Daugiau atsakomybės, daugiau tiesioginio kontakto, daugiau jausmo.

Povilas sako:
„Šiuolaikiniame automobilyje dalį darbo už tave daro pagalbinės sistemos. Su klasikiniu – tu tikrai vairuoji. Klaidos gali būti negailestingos, bet emocija – nepakartojama.“

Dovilė dar tik pradeda pažintį su vairavimu, tačiau šypsodamasi prisipažįsta:
„Direktorius kartais pavėžina. Tai nėra patogu, bet ta dvasia – užkrečianti.“

Muziejaus misija – kurti bendruomenę ir plėsti žinojimą

Nors muziejus veikia dar palyginti neseniai, jo įtaka – ryški. Į jį ateina tiek istorijos, tiek dizaino, tiek tiesiog gražių įspūdžių ieškantys žmonės.

Kaip sako Dovilė:
„Norisi, kad visa Lietuva žinotų. Lankytojai išeina sužavėti – ir tai mus įkvepia kurti toliau.“

Muziejus bendradarbiauja ir su kitais transporto muziejais, keičiasi eksponatais, kuria jungtines iniciatyvas. Tai tampa visos šalies automobilizmo kultūros lopšiu.

Ką išsinešti jaunam žmogui?

Laidos pabaigoje pašnekovai dalijasi mintimis, kurios gali įkvėpti ne tik muziejaus darbuotojus, bet ir kiekvieną jauną klausytoją.

Povilas apibendrina:
„Čia reikia kantrybės ir ramybės. Muziejus – ilgalaikis darbas. Rezultatai ateina tik per laiką.“