Laidoje „Savaitgalio dienoraštis“, vedėjas Bernardas Daugirda kalbasi su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju ir Klasikinės katedros vedėju – Viliumi Bartninku. Pokalbyje kalbama kaip jaunam žmogui rasti savo kelią tarp vidinio troškimo, likimo atsitiktinumų ir visuomenės lūkesčių.

Likimo klausimai ir vidinė misija

Vilius prisimena savo jaunystę Klaipėdoje – paprastoje aplinkoje, kurioje vis dėlto gimė stiprus pojūtis, kad gyvenimas turi turėti misiją. „Aš nuo jaunumės jaučiau, kad atėjau kažką nuveikti. Ir tai buvo stipresnė jėga už bet kokias aplinkybes“, – sako jis.

Toks vidinis tikėjimas, pasak filosofo, – tai jėga, kuri leidžia eiti pirmyn net tada, kai gyvenimas atrodo pilkas ar be krypties.

Filosofija kaip gyvenimo praktika

Vilius kalba apie tai, kad kiekvienas žmogus, net neskaitydamas filosofinių traktatų, vis tiek gyvena tam tikrą filosofiją: renkasi, mąsto, abejoja, klysta.

Antikinės mintys yra šviesa ir šiuolaikiniam žmogui: „Sokratas atrado pasaulį žmogaus viduje. Visi mūsų klausimai prasideda nuo savęs.“

Ši mintis, kas esi, yra mūsų europinės civilizacijos pagrindas kurį gvildena kiekvienas iš mūsų.

Filosofija, pasak Bartninko, leidžia žmogui sustoti ir permąstyti, kas jis yra, ką gali veikti ir ką turėtų veikti. Tai ne teorija, o kelionė, padedanti pažinti save ir aplinkinius.

Ramybė – ne pasitraukimas, o drąsa gyventi sąmoningai

Nors jaunystėje Vilių įkvėpė Nietzsche, šiandien jis supranta ir ankščiau mažiau mėgtus epikūrus.
„Anksčiau man atrodė, kad ramybė – tai silpnumas. Dabar suprantu, kad tai didžiausias gėris, kurį žmogus gali pasiekti,“ – sako jis.

Apie ramybės, atsiribojimo filosofiją, kurią ilgai laikė pasyvumo ženklu, Vilius dabar kalba su pagarba. Ramybė, anot jo, nėra pabėgimas nuo pasaulio, o brandos forma – gebėjimas gyventi be audrų sieloje net tada, kai audros siaučia išorėje.

Jaunoji karta ir tikėjimas ateitimi

Kaip dėstytojas, V. Bartninkas mato naujas studentų kartas ir tiki jomis.
Jo manymu, šiandieniniai jauni žmonės – drąsesni, atviresni, pasirengę klausytis. Jie nebijo sudėtingų temų, o mokyklos jiems palieka alkį – intelektualinį smalsumą, kurį tik universitetas gali patenkinti.

„Man nepatinka vyresniųjų aimanos apie jaunimą. Jauni žmonės visada atneša naują pasaulį – ir tai gerai. Baisiausia būtų, jei jie būtų tik mūsų kopijos,“ – sako Vilius.

Paprasčiausio gėrio jėga

Pokalbio pabaigoje filosofas grįžta prie to, ką vadina tikruoju gėriu.
Tai – ne dideli idealai ar tolimi planai, o maži, kasdieniai dalykai, kuriuose slypi gyvenimo prasmė.

„Tikras geris yra banalumas – pjauta žolė, švari laiptinė, pagarbus žvilgsnis į kitą žmogų. Jeigu šituose dalykuose viskas gerai, tai ir pasaulyje viskas bus gerai.“