„Savaitgalio dienoraštis“ laidoje šįkart atsiveria reta proga pasinerti į išgrynintą, atvirą filosofinį dialogą. Vedėjas Bernardas Daugirda kalbina Aistę Noreikaitę – filosofijos mokslų daktarę, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto asistentę ir lektorę. Tai nėra tik pokalbis apie filosofiją kaip discipliną, tai tikras, išgyventas liudijimas apie žmogaus tapsmą, jo santykį su savimi ir kitais, apie drąsą matyti pasaulį ne kaip objektų sankaupą, o kaip santykių audinį, kuriame skleidžiasi žmogaus esmė.

Aistė kalba ne sausai akademiškai, bet gyvai, asmeniškai ir iš patirties. Ji leidžia klausytojui pajusti, kad filosofija – tai ne išorinis mokslas, o gyvenimo būdas, ir kad žmogus, kuris leidžiasi į mąstymo kelionę, neišvengiamai atranda naują būdą būti pasaulyje.

Aistės kelias į filosofiją: nuo racionalaus pasaulio – prie gilesnio klausimo

Aistės istorija prasideda ten, kur retas klauso širdies – prestižinėse politikos mokslų studijose. Ji atvirai dalijasi, kad jos kelias tikrai nebuvo tiesus.

Kaip ji sako: „Tas mano kelias nebuvo tiesus, nei į akademinį, nei į filosofiją…“

Pirmąsyk susidūrusi su filosofija, Aistė pajuto, kad tai ne šiaip disciplininis susižavėjimas, bet egzistencinis atpažinimas, kvietimas, kurio neįmanoma ignoruoti. Ji pasakoja, kaip slapta lankė paskaitas Filosofijos fakultete, kaip stebėjo vyresnius studentus, gebančius ne tik perskaityti Kantą, bet ir analitiškai diskutuoti jo idėjas. Būtent šios patirtys paveikė ją giliausiai.

Vienas sakinių, leidžiančių suprasti Aistės vidinį lūžį, skamba taip: „Filosofija prasideda savyje ir baigiasi savyje… jos esmė yra būti filosofijoje, kelti klausimą ir bandyti prieiti prie tiesos.“

Tai momentas, kai akademija iš objektyvaus pasaulio virsta erdve, kurioje žmogus ne tik mokosi – jis tampa.

Kas yra žmogus?

Aistės tyrimų ir mąstymo šerdis – klausimas „kas yra žmogus?“. Ji pabrėžia, kad žmogaus negalima suprasti kaip objekto, kaip užbaigto vieneto, kurį būtų galima išvardyti savybėmis ir nurašyti kaip pažintą.

Jos žodžiais:

„Asmuo yra labiau veiksmas negu daiktas. Asmuo būna gyvendamas, būna veikdamas.“

Tai požiūris, kuris keičia viską. Vietoj statiško supratimo apie žmogų Aistė kalba apie procesą, apie tapimą, apie nuolatinę galimybę nustebinti save pačius. Tapatumas, jos manymu, nėra objektas, jis nėra įrašytas duomenyse ar apibrėžtas vienkartine patirtimi. Tapatumas yra kelias – veikimu kūrimas savęs.

Ši mintis atliepia ir asmeninį jos gyvenimo suvokimą ir filosofinę tradiciją, kurioje žmogus nėra substancija, o santykių mazgas, veiksmo vieta, pasaulį veikiančios ir pasaulio veikiamos tikrovės taškas. Ši perspektyva leidžia atsiverti idėjai, kad žmogus pažįsta save ne teorijose, bet veikdamas, gyvendamas, susidurdamas su kitais, padarydamas pasirinkimus, kurių neišvengiamai lydi rizika.

Santykis su kitu: tikrasis asmens kontūras

Viena stipriausių Aistės minčių yra ta, kad žmogus tampa asmeniu tik per santykį su kitu žmogumi. Ji aiškina, kad iki tol, kol matome kitus kaip priemonę, kaip kliūtį, kaip išteklių ar naudą, mes neperžengiame savo pačių ribų. Tik tada, kai suvokiame kitą kaip savarankišką būtybę, pasaulį, kurio negalime redukuoti ar suvaldyti, atsiveria tikras žmogiškumas.

Aistė sako: „Kai imu matyti kitą kaip visiškai savarankišką būtybę… aš iš karto pasiekiu tam tikrą savęs paties tiesą.“

Toks santykis keičia mus iš esmės. Jis atveria draugystės, pilietinio įsipareigojimo, meilės galimybę. Jis yra tas lygmuo, kuriame žmogaus gerumas tampa matomas ne kaip funkcija, bet kaip tikrovė, kaip buvimo būdas.

Aistė taip pat kalba apie ekstremalias situacijas – karo, grėsmės, pasiaukojimo – kuriose žmogus atskleidžia savo tapatybę rinkdamasis ne gyvybės instinktą, o prasmę, idėją, bendrystę. Tokiais momentais žmogus parodo, kad jis yra daugiau nei biologinė būtybė: jis yra tas, kurio esmė glūdi ryšyje, o ne vien savisaugoje.

Modernybės iššūkiai: žmogus tarp technologijų ir vienišumo

Šiuolaikinis pasaulis atneša naujas problemas – augantį individualizmą, technologinę priklausomybę, dirbtinį intelektą kaip pseudo-draugą, atomizuotus santykius. Aistė į tai žvelgia ne kaip į moralinį nuosmukį, bet kaip į gilesnį ilgesio simptomą. Žmonės nori artumo, bendrystės, supratimo, tik ne visada žino, kur tai rasti.

Ji pastebi, kad daug žmonių jaučiasi vieniši ir pasimetę ne todėl, kad jiems kažko iš esmės trūksta, bet todėl, kad jie atitolę nuo to, kas juos natūraliai apibrėžia – santykio. Tai nėra silpnybė. Tai žmogaus prigimties dalis.

Aistė primena, kad žmogus nėra atomas. Nuo pat gimimo jis jau yra įsipynęs į santykių tinklą – šeimos, bendruomenės, istorijos, kultūros, draugystės. Tad grįžimas prie santykio nėra papildomas pasirinkimas, tai sugrįžimas į tikrovę.

Gyvenimo kelias ir patarimai jaunam žmogui

Laidos pabaigoje Aistė pasidalija patarimu, kuris gali tapti kelrodžiu daugeliui jaunų žmonių. Ji sako, kad nėra vienos teisingos krypties, vieno „nesuklystančio“ sprendimo, nuo kurio priklauso visas gyvenimas. Tai mitas, kurį kuria mokyklinė logika, tačiau gyvenimas yra daug lankstesnis.

Kaip ji prisipažįsta:

„Man atrodo, kad tik per veikimą, per gyvenimą mes galime suprasti, kas mes esam… reikia daryti ir daryti godžiai.“

Ji kviečia nebūti sustingus, nebijoti galimybių, rizikuoti, pažinti, išbandyti. O apie savo gyvenimo principą Aistė kalba šiltai – jį vadina banglentininko principu: pagauni bangą ir leidi sau ant jos plaukti, kol ji tave neša.

Šis požiūris į gyvenimą nėra chaotiškas – priešingai, jis rodo gilią pasitikėjimo nuojauta, gebėjimo įsiklausyti ir drąsos būti ten, kur iš tikrųjų nori būti, kupiną laikyseną.