„Labas, Vilniau!“ laidoje vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Viktoriją Girčiuvienę – radijo „M-1 Plius“ programų vadovę, rašytoją ir mamą, kurios gyvenimo istorija primena modernią pasaką: apie svajones, atkaklumą ir gebėjimą daryti tai, kas iš tiesų teikia džiaugsmą. Viktorijos balsas ir mintys šioje laidoje – šiltos, tikros, be dirbtinio blizgesio. Ji kalba apie tai, kaip svarbu ne tik svajoti, bet ir išmokti aiškiai formuluoti savo norus.

„Aš ir radijuje svajojau dirbti, ir knygas rašyti svajojau nuo vaikystės, bet kol pasiekiau tą tašką, teko nemažai nueiti kelio,“ – sako Viktorija. Kartą, važiuodama pro spaudos rūmus, ji mintyse sakydavo: „Kaip norėčiau dirbti spaudos rūmuose“. Ir svajonė išsipildė – tačiau visai ne taip, kaip tikėjosi: „Įsidarbinau įmonėje spaudos rūmuose, bet ne radijuje. Tada supratau, kad reikia tiksliai formuluoti norus.“

Šis paprastas pastebėjimas tapo jos kelio į radiją pradžia. Po kelių metų Viktorija jau dirbo eteryje, o vėliau – tapo programų vadove.

Apie kūrybą tarp kasdienybės ir vaikų juoko

Viktorijos gyvenime šiuo metu – du maži vaikai, kūrybiniai projektai ir būsima trečioji knyga. Ji juokiasi, kad kūrybinis procesas dabar vyksta ne naktimis prie kavos puodelio, o tarp pietų miegų ir pasivaikščiojimų su vežimėliu.

„Aš neturiu laiko laukti įkvėpimo – turiu 15 minučių, kol vaikas miega. Tai aš einu ir rašau,“ – pasakoja ji. Kūryba tapo ne ritualu, o natūralia gyvenimo dalimi. Kai kurie sakiniai gimsta mintyse dar prieš atsisėdant prie kompiuterio, o pataisymai atliekami tarp kasdienybės darbų.

Pasak Viktorijos, įkvėpimo ji semiasi iš paprastų dalykų – buvimo gamtoje, tvarkymosi, buities tylos. „Kai tavo galvoje jovalas, tai ir aplink tave jovalas. Tada tvarkausi išorę, kad susitvarkytų vidus,“ – sako ji.

Kelias į knygas – nuo „ne“ iki pirmojo leidinio

Rašytojos kelias nebuvo lengvas. Pirmąją knygą Viktorija parašė augindama dukrą, tačiau leidyklos ilgai nesusidomėjo. „Iš pradžių buvo labai daug „ne“. Bet aš redagavau, taisiau, perrašinėjau ir pagaliau viena leidykla susidomėjo. Taip gimė pirmoji knyga.“

Dabar Viktorija jau yra išleidusi dvi knygas ir rašo trečią – šįkart skirtą mažesniems vaikams. Jos pasakos gyvena ir radijo eteryje – viena iš jų tapo LRT „Vakaro pasakos“ laimėtoja. „Man pasaka yra laisvė – laisvė fantazuoti, kurti, būti savimi,“ – sako ji.

Pasakų pasaulyje, kaip ir gyvenime, svarbiausia – draugystė. „Pastebėjau, kad visose mano istorijose yra draugystės tema – išdavystė, atradimas, kovojimas už draugą. Tai kažkas, kas manyje liko iš vaikystės,“ – dalijasi Viktorija.

Radijo magija, kuri niekada neišblėsta

Nors šiuo metu Viktorija laikinai atokiau nuo eterio, ji prisipažįsta, kad radijo trauka – nepaleidžiama. „Radijas – mano tapatybės dalis. Aš neįsivaizduoju savęs be jo,“ – sako ji.

Paklausta, kas šiandien išlaiko radijo magiją, Viktorija atsako be dvejonių: „Žmogaus balsas. Be žmogaus tos magijos neliktų – būtų tiesiog Spotify. Bet kai išgirsti tą gyvą balsą, tą šilumą, tu nori grįžti.“

Ji tiki, kad būtent žmogiškas kontaktas, nuoširdumas ir balsas, kuris gyvena už mikrofono, išskiria radiją iš visų kitų medijų. Ir nors šiuolaikiniai vedėjai dažnai matomi socialiniuose tinkluose, Viktorijai atrodo, kad tai ne griauna, o stiprina ryšį su klausytojais: „Tu pamatai, kad jie – tokie pat žmonės kaip mes. Jie geria kavą, pavargsta, kartais klysta. Ir tame – visa radijo šiluma.“

Kūrybos, darbo ir laisvės dermė

Viktorijos gyvenime kūryba ir darbas radijuje visada žengė greta. Ji pripažįsta, kad abiejuose pasauliuose – tiek eteryje, tiek prie popieriaus lapo – svarbiausia pasakojimas. „Jeigu nemoki pasakoti istorijų, tau durys į radiją neatsidarys. O pasakoti galima išmokti tik klausantis gyvenimo.“

Jos patarimas jauniems kūrėjams paprastas: „Skaitykite knygas, domėkitės pasauliu, stebėkite žmones. Charizma yra ne balse, o viduje.“

Linkėjimas klausytojams

Laidos pabaigoje Viktorija tarsi apibendrina visą pokalbį. „Man pasaka yra laisvė. Laisvė fantazuoti, kurti, būti, nebijoti, klysti, kovoti. Aš noriu palinkėti visiems tos laisvės – daryti, būti ir nebijoti.“

Šis epizodas – tai daugiau nei pokalbis apie radiją ar kūrybą. Tai šiltas priminimas, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime slypi pasaka. Kartais ji atrodo kasdieniška, kartais nepatogi ar net „spygliuota“, bet visada – tikra. O svarbiausia, kad ją rašome patys.