Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina Kristupo festivalio meno vadovę Jurgitą Murauskienę. Atvirame pokalbyje ji pasakoja apie nuo vaikystės lydinčią meilę fortepijonui, netikėtai pasikeitusį profesinį kelią, du dešimtmečius trunkantį darbą festivalyje ir siekį kurti koncertus, kurie klausytojui taptų ne tik muzikiniu renginiu, bet ir ilgai išliekančia patirtimi.

Meilė fortepijonui prasidėjo dar vaikystėje

Muzika Jurgitos gyvenime atsirado labai anksti. Dar būdama maža ji muzikos užsiėmimuose ne tiek dainuodavo, kiek stebėdavo, kaip mokytojos pirštai juda fortepijono klavišais. Šis vaizdas ją taip žavėjo, kad namuose, ant stalo pasidėjusi natas, mergaitė mėgindavo įsivaizduoti pati grojanti.

Gavusi žaislinį pianiną, Jurgita su juo beveik nesiskirdavo, tačiau svajonė turėti tikrą instrumentą ir išmokti groti buvo kur kas stipresnė. Būdama vos šešerių ji pati pastebėjo skelbimą apie priėmimą į muzikos mokyklą ir sugalvojo būdą ten patekti – seneliui pasakė, kad mama liepė ją nuvesti laikyti stojamojo egzamino.

„Aš pasakiau seneliui: mama liepė nuvesti mane į muzikos mokyklą. Senelis paėmė ir nuvežė, o aš paėmiau ir įstojau.“

Įstojusi Jurgita turėjo įrodyti, kad jos noras mokytis nėra trumpalaikis. Kadangi namuose instrumento dar nebuvo, ji pati susitarė su mokytoja po pamokų likti muzikos mokykloje ir papildomai repetuoti. Po dvejų metų atkaklaus darbo tėvai nusprendė nupirkti jai pianiną.

Trauma pakeitė profesinį kelią, tačiau neatitolino nuo muzikos

Ilgus metus Jurgita savo ateitį siejo su pianistės karjera. Vis dėlto intensyvus grojimas, didelis fizinis krūvis ir nepakankamas dėmesys poilsiui lėmė rimtą rankų traumą. Pasak pašnekovės, muzikanto kūnas reikalauja tokios pat priežiūros kaip profesionalaus sportininko – būtinas apšilimas, tinkamas pasirengimas ir gebėjimas įvertinti savo galimybes.

„Muzikantai yra kaip sportininkai. Reikia turėti ne tik stiprią psichologiją, bet ir būti fiziškai pasiruošus.“

Atsinaujinus traumai teko priimti sudėtingą sprendimą – rizikuoti ir rinktis operaciją arba ieškoti kito būdo likti muzikos pasaulyje. Jurgita pasirinko muzikos vadybos studijas. Nors tuo metu atrodė, kad užsidaro vienos durys, ilgainiui šis pokytis atvėrė naujas profesines galimybes.

Šiandien pašnekovė nesigaili, kad gyvenimas pasisuko būtent taip. Pianistės patirtis leidžia jai suprasti atlikėjus, jų kasdienybę, kūrybinius iššūkius ir scenos užkulisius, o vadybos žinios padeda kurti programas, kurios būtų įdomios ir prieinamos publikai.

„Nesigailiu, kad įvyko taip, kaip įvyko, nes dabar man paprasčiau suprasti ir susišnekėti tiek su muzikantais, tiek su vadybininkais.“

Nuo praktikantės iki Kristupo festivalio meno vadovės

Studijuodama muzikos vadybą Jurgita ieškojo galimybės išbandyti save naujoje srityje. Kai Kristupo festivalio komanda pakvietė studentus atlikti praktiką, ji nusprendė prisijungti. Iš pradžių planuota vos mėnesio praktika tapo ilgalaikiu profesiniu keliu – po jos Jurgita sulaukė pasiūlymo likti komandoje.

Kristupo festivalyje ji dirba jau apie du dešimtmečius. Per šį laiką keitėsi ne tik jos atsakomybės, bet ir požiūris į tai, kaip klasikinė bei profesionalioji muzika turėtų būti pristatoma klausytojams.

Jurgita įsitikinusi, kad sustoti ir pasikliauti vien tuo, kas jau veikia, būtų pavojinga. Festivalis turi nuolat ieškoti naujų atlikėjų, formatų ir būdų kalbėtis su auditorija.

„Tą akimirką, kai pagalvosi, kad bus gerai ir taip, prasideda bet kurios veiklos vėžys.“

Drąsa apie klasikinę muziką kalbėti kitaip

Vienas pirmųjų Jurgitos bandymų pakeisti nusistovėjusias taisykles buvo naujas požiūris į koncertų aprašymus. Studijuodama rinkodarą ji suprato, kad profesionalūs muzikos terminai, kūrinių numeriai ar sudėtingi žanrų pavadinimai ne visada padeda žmogui įsivaizduoti, ką jis patirs koncerte.

„Reikia kalbėti su žmonėmis ta kalba, kurią jie supranta.“

Rengdama smuiko ir fortepijono koncertą, kuriame turėjo skambėti britų kompozitorių muzika, Jurgita nusprendė atsisakyti įprasto akademinio aprašymo. Koncertą ji pavadino „Susitikę Londono rūke“, o programą pristatė per emocijas, vaizdus ir būsimą klausytojo patirtį.

Šis sprendimas tuo metu sukėlė nemažai diskusijų ir net pasipriešinimo. Vis dėlto rezultatas pranoko lūkesčius – koncertas buvo išparduotas vos per vieną dieną. Tai sustiprino Jurgitos įsitikinimą, kad muzika nepraranda savo vertės, kai apie ją kalbama paprastai, jautriai ir suprantamai.

„Aš nupiešiau paveikslą, ko klausydamas tos muzikos žmogus gali tikėtis.“

Kristupo festivalis – muzika netradicinėse Vilniaus erdvėse

Kristupo festivalis pradėtas rengti 1995 metais, kai vasarą Vilnius dažnai būdavo laikomas ištuštėjusiu miestu. Tuo metu vyravo nuomonė, kad miestiečiai išvyksta atostogauti, todėl vasaros renginiams sostinėje nėra pakankamos auditorijos.

Festivalio įkūrėjas maestro Donatas Katkus, gastroliuodamas užsienyje, pastebėjo, kad koncertai gali vykti ne tik tradicinėse salėse, bet ir bažnyčiose, kiemuose, pilyse ar kitose išskirtinėse erdvėse. Šią idėją nuspręsta pritaikyti ir Vilniuje.

Nors iš pradžių tokia iniciatyva sulaukė abejonių, pirmieji koncertai parodė, kad vasarą sostinėje yra profesionalios muzikos pasiilgusi publika. Festivalis palaipsniui augo ir šiandien trunka apie du mėnesius – nuo birželio pabaigos arba liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos.

Programoje vyksta ne tik pagrindiniai koncertai, bet ir sakralinės muzikos renginiai, edukacijos, nemokami pasirodymai bei skirtingoms auditorijoms skirti muzikiniai ciklai.

Festivalio stiprybė – pasitikinti ir smalsi publika

Paklausta, kuo Kristupo festivalis išsiskiria iš kitų muzikos renginių, Jurgita nedvejodama išskiria publiką. Jos teigimu, festivalio lankytojai yra smalsūs, atviri naujovėms ir pasirengę atrasti dar negirdėtus atlikėjus ar muzikos žanrus.

„Publika. Jos priėmimas, šiluma ir net išsilavinimas – apskritai festivalio stiprybė yra publika.“

Festivalio lankytojai ne visada iš anksto žino, kokią muziką išgirs, tačiau pasitiki organizatorių pasiūlymais. Šis pasitikėjimas leidžia į programą įtraukti Lietuvoje mažiau pažįstamus atlikėjus, netikėtus žanrus ir skirtingų kultūrų muziką.

Jurgita prisimena, kad panašių abejonių kilo į Lietuvą pirmą kartą kviečiant portugalų fado atlikėją. Kai kurie kolegos svarstė, ar publikai bus įdomios dainos kalba, kurios ji nesupranta. Vis dėlto koncertas buvo greitai išparduotas, o klausytojai muzikos emociją suprato be vertimo.

„Tu nesupranti nė vieno portugališko žodžio, bet supranti viską, ką atlikėja sako.“

Atlikėjų paieška – nuolat vykstantis procesas

Kristupo festivalio programa nėra sudaroma per vieną dieną ar kelias savaites. Jurgita nuolat klausosi naujos muzikos, seka tarptautines tendencijas, lankosi koncertuose ir atlikėjų pristatymo renginiuose užsienyje.

Programos kūrimas prasideda nuo idėjų, rekomendacijų ir atradimų. Vėliau vertinama atlikėjų meninė kokybė, jų gebėjimas bendrauti su publika ir kuriama koncerto visuma.

Nors galutinį sprendimą dėl pagrindinės festivalio programos priima pati meno vadovė, ji konsultuojasi su įvairių muzikos sričių profesionalais. Pasak Jurgitos, pasitikėjimas ekspertais ir ilgainiui užmegzti ryšiai leidžia atrasti stiprius, dar Lietuvos publikai nepažįstamus projektus.

Svarbus ne tik atlikėjo profesionalumas ar techninis meistriškumas. Renkant festivalio dalyvius daug dėmesio skiriama jų asmenybei, energijai ir gebėjimui scenoje užmegzti tikrą ryšį su klausytojais.

„Rinkdama muzikantus labai žiūriu į pačias asmenybes, nes nuo to priklauso, kaip skamba muzika ir kiek ryšio gali užmegzti su publika.“

Ateities koncertas – ne tik muzika, bet ir patirtis

Kalbėdama apie Kristupo festivalio ateitį, Jurgita nesiekia dar labiau plėsti renginio. Svarbiausia kryptimi ji laiko kokybę – geresnę infrastruktūrą, scenos ir garso sprendimus bei išsamesnę lankytojo patirtį.

„Labai norisi dirbti su mūsų lankytojo patirtimi, kad atėjęs žmogus gautų patirtį, o ne tiesiog pasiklausytų koncerto.“

Ateityje festivalyje norėtųsi daugiau atlikėjų bendravimo su klausytojais, gilesnio kūrinių ir programų pristatymo bei stipresnio bendruomeniškumo jausmo. Jurgitą įkvepia sporto renginiuose juntama atmosfera, kai skirtingi žmonės susivienija, palaiko vieni kitus ir tampa viena bendruomene.

Jos teigimu, kultūros renginiai taip pat gali kurti stiprų bendrumo jausmą. Koncertas neturėtų baigtis paskutiniu muzikos kūrinio akordu – jis gali tapti emociniu išgyvenimu, paskatinti pažinti kitą kultūrą, atrasti naują muzikos žanrą ar tiesiog padėti žmonėms pasijusti bendruomenės dalimi.

Laidos „Labas, Vilniau!“ pokalbis su Jurgita Murauskiene – apie atkaklumą, gebėjimą po netikėtų gyvenimo pokyčių atrasti naują kelią, drąsą keisti nusistovėjusias taisykles ir muziką, kuri tampa kur kas daugiau nei koncertu.