„Labas, Vilniau!“ laidoje vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina aktorę ir balso aktorę Jurgą Kalvaitytę – daugybės balsų, vaidmenų, istorijų ir terapinių atradimų kūrėją. Pokalbis atveria ne tik jos profesinės veiklos užkulisius, bet ir vidinius pasaulius, kurie formavo jos santykį su teatru, istorija ir žmogumi. Dar laidos pradžioje Jurga prisipažįsta apie pirmuosius darbus garsinant legendinį serialą „Santa Barbara“, kai viskas Lietuvoje tebuvo naujovė, o mokytis teko tiesiai iš amerikiečių specialistų. Ji juokauja, kad žmonės ją dar ir šiandien atpažįsta iš balsų, kuriuos kūrė anuomet.

Teatras ir knygų garsinimas – gyvenimo būdas

Jurga pasakoja, kad niekada neatskiria savo veiklų – tiek garsinimas, tiek scena jai yra vienas bendras gyvenimo būdas.

„Aš net negalėčiau pasakyti, kad tai yra darbas… visada sakau einu į teatrą, einu garsinti.“

Ji atvirauja, kad vaidmuo aktoriui gyvena toliau net už repeticijų ribų, o įsigilinimas į personažą kartais tampa tarsi papildomas universitetas.

Dramos terapija – tiltas tarp teatro ir žmogaus

Vienas svarbiausių laidos akcentų – Jurgos kelias į dramos terapiją. Ji studijuoja jungtinėje Vilniaus universiteto ir LMTA programoje, kur menas derinamas su mokslu. Aktorė šią sritį apibūdina kaip unikalų junginį: „dramos terapija yra toks tiltas tarp teatro ir psichologijos“ ir pabrėžia, kad čia svarbiausia ne rezultatas, o žmogaus vidiniai procesai: improvizacija, vaidmenų kūrimas, simboliai.

Istoriniai spektakliai ir moterų istorijos

Didelę Jurgos kūrybos dalį šiandien sudaro istoriniai spektakliai. Jie gimė iš jos ilgamečio domėjimosi Lietuvos istorija, ypač nepriklausomybės laikotarpiu. Ji prisimena, kaip ruošdamasi vaidybiniams projektams pirmiausia siekė rasti prasmes ir suprasti, kaip valstybę kūrė paprasti žmonės, ypač moterys. Jurgą sujaudino ir moterų partizanių istorijos, kurias ji pavertė spektakliu „Žodžiai, sklidę miškais“. Ji pasakoja, kad šis kūrinys gimė sunkiai, tačiau tapo vienu reikšmingiausių jos gyvenime, nes „jos buvo nuostabios poetės, o mes taip mažai apie jas žinom“

Vidinės ramybės paieškos

Paklausta, kur randa tylą ir balansą, Jurga nedvejodama atsako – gamtoje.

Miškai ir paupiai jai yra vietos, kur atstatomi visi resursai.

„Miškas yra tas dalykas, kur absoliučiai resursai atstatomi.“

Nors šiandien jos dienotvarkė intensyvi, ji stengiasi išsaugoti šias mažas, bet būtinas erdves sau.

Pokalbio pabaigoje – linkėjimas klausytojams

Laidos pabaigoje Jurga klausytojams siunčia paprastą, bet tikrą linkėjimą, atspindintį ir jos pačios gyvenimo filosofiją: „dvasinės ramybės ir žingeidumo.“