„Labas, Vilniau!“ laida atveria įkvepiančią ir kartu labai žmogišką istoriją. Vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina dvi ypatingas pašnekoves – Junetą Krylovaitę, pirmąją lietuvę, perplaukusią Lamanšo sąsiaurį ir Sandrą Bernotaitę, Jaunimo linijos komunikacijos vadovę.

13 valandų kovoje su stichija

2025 m. rugpjūtį Juneta Krylovaitė ryžosi vienam didžiausių savo gyvenimo išbandymų – perplaukti Lamanšą. 34 kilometrus besitęsianti kelionė užtruko 13 valandų ir 4 minutes. Skamba kaip sportinis rekordas, bet už šio skaičiaus slypi dramatiška patirtis: nenuspėjamas oras, visą laiką plakusios bangos, naktis, kai aplink tvyrojo visiška tamsa ir net medūzų įgėlimai.

„Visą plaukimo laiką jutau skausmą. Tai nebuvo momentinės akimirkos – tai buvo ištisinė kova. Po aštuntos valandos reikėjo net pagreitinti tempą, nors kūnas jau buvo pavargęs. Bet kai dvejus metus ruošiesi, kai aštuonerius metus svajoji – negali pasiduoti“, – laidoje atviravo Juneta.

Pasiekti krantą Prancūzijoje jai reiškė daugiau nei fizinę pergalę. Tai buvo įgyvendinta vaikiška svajonė ir simbolinis momentas – išskleisti Lietuvos vėliavą. „Tai buvo akimirka, kai supratau – viskas įvyko, nebesapnuoju“, – dalijosi ji.

Svajonė, kuri reikalavo ne tik jėgų, bet ir artimųjų palaikymo

Juneta pabrėžė, kad be artimųjų šis iššūkis būtų buvęs neįmanomas: „Mano mama, draugas ir treneris – tai buvo žmonės, kurie per tas valandas kartu išgyveno mano skausmą. Jiems teko ne tik stebėti, bet ir laikyti įtampą, padėti, kai atrodė, kad kančia nepakeliama. Jie atlaikė – ir tai buvo mūsų visų pergalė.“

Kiekvieno Lamanšas – vis kitoks

Antroji laidos viešnia – Sandra Bernotaitė, Jaunimo linijos komunikacijos vadovė – pokalbį pratęsė iš kitos perspektyvos. Ji priminė, kad daugelio jaunuolių gyvenime egzistuoja „nematomi Lamanšai“ – emociniai sunkumai, apie kuriuos ne visuomet kalbama garsiai.

Kasmet Jaunimo linija sulaukia apie 45 tūkst. kreipimosi. Jauni žmonės skambina, rašo žinutes ar jungiasi prie pokalbių internetu, kai jaučiasi prislėgti, pasimetę ar ieško saugaus pašnekovo. „Mūsų pagalba teikiama anonimiškai, nemokamai ir visą parą. Tai yra erdvė, kurioje jaunuolis gali kalbėti apie tai, kas jam skauda, nesibaimindamas būti nesuprastas“, – pasakojo Sandra.

Ji pridūrė, kad kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas – atvirkščiai, tai drąsa pripažinti, jog kartais reikia kito žmogaus palaikymo.

Bendras vardiklis – kantrybė ir pastangos

Laidoje suskamba svarbi žinutė: tiek fiziniai, tiek emociniai iššūkiai reikalauja laiko ir darbo. Juneta pasidalijo, jog jos kelias į vidinę ramybę, įveikiant nerimo ir depresijos šešėlius, truko net ketverius metus – su psichologų, psichiatrų ir savo pačios pastangų pagalba. „Vaistai sudaro gal 20–30 proc. pagalbos. Visa kita – darbas su savimi“, – sakė ji.

Kas toliau?

Vos grįžusi iš Anglijos, Juneta vėl panėrė į baseiną, o ateities planai atrodo ne mažiau įspūdingi: plaukimas kituose pasaulio sąsiauriuose, dalyvavimas pasaulio ledinio vandens čempionate Suomijoje, treniruotės ekstremaliomis sąlygomis. Tai rodo, kad jos kelias tik prasideda.

Laida – apie mus visus

„Labas, Vilniau!“ pokalbis tampa daugiau nei istorija apie sportininkę ar pagalbos liniją. Tai laida apie mus visus – apie tai, kad kiekvienas turime savo „plaukimus“: vieni kovoja su bangomis, kiti – su vidinėmis audromis. Ir kiekvienas gali pasiekti krantą, jei šalia yra žmonių, pasiruošusių palaikyti.

Kaip sakė Sandra Bernotaitė: „Labai svarbu sustoti, padėkoti sau už nueitą kelią ir pasimėgauti pasiekimais. Nes tai, ką kartais laikome savaime suprantamu dalyku, iš tiesų yra didžiulės pastangos ir pergalės.“