Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbino Indrę Bareikienę – IS agency įkūrėją, visuomenininkę, verslininkę, kūrėją ir moterų renginių autorę. Pokalbis prasidėjo nuo naujausios Indrės dainos „Drama“, tačiau labai greitai išsiplėtė į kur kas platesnes temas: kūrybą, savivertę, moterų bendrystę, palaikymo svarbą, asmeninius iššūkius ir gebėjimą po savęs palikti šviesą.

Nauja daina ir jautresnė kūrybinė pusė

Indrė laidoje pristatė naują kūrinį „Drama“ ir pasakojo, kad muzika jai yra dar viena saviraiškos forma, leidžianti parodyti ne tik energingą, linksmą, bet ir jautrią, gilią savo pusę. Ji atviravo, kad už išorinio lengvumo, humoro ir sceninės energijos slypi daug jautrumo, vidinių spalvų ir patirčių, kuriomis ne visada paprasta dalintis viešai.

Kalbėdama apie kūrybą, Indrė prisiminė ir dainą „Ačiū sau“, kuri gimė kūrybinėje aplinkoje, apsuptoje palaikančių žmonių. Šis kūrinys jai tapo priminimu, kad svarbu mokėti padėkoti ne tik kitiems, bet ir sau – už nueitą kelią, mažus žingsnius, klaidas ir iš jų gautas pamokas.

„Nuo mūsų pačių ir prasideda viskas.“

Palaikantys žmonės ir saugi kūrybos erdvė

Laidoje daug dėmesio skirta žmonėms, kurie padeda augti, padrąsina ir suteikia pasitikėjimo. Indrė kalbėjo apie vyro palaikymą, kūrybines stovyklas ir komandą, šalia kurios galima jaustis saugiai. Pasak jos, tinkami žmonės šalia gali tapti svarbia atrama, kai reikia išdrįsti parodyti naują kūrybinę pusę ar žengti į sceną su asmeniškesniu kūriniu.

„Tikiu, kad teisingi, tinkami žmonės tau suteikia sparnus, tau suteikia pasitikėjimo.“

Ši mintis laidoje tapo viena iš svarbiausių pokalbio ašių. Indrės istorijoje kūryba nėra vien individualus procesas – ji gimsta iš santykio, pasitikėjimo ir bendrystės. Būtent todėl jos dainos, renginiai ir iniciatyvos dažnai tampa ne tik pasirodymu, bet ir erdve, kurioje žmonės atpažįsta save.

Moterų renginiai ir bendruomenė, kuri grąžina energiją

Didelė pokalbio dalis buvo skirta Indrės renginiams moterims. Ji pasakojo apie programą „48“, išparduotus renginius Kaune ir Vilniuje, artėjantį pasirodymą Klaipėdoje bei tą ypatingą ryšį, kuris per daugelį metų susiformavo tarp jos ir renginių dalyvių. Pasak Indrės, šie susitikimai jau seniai peržengė įprasto renginio ribas – tai tapo bendruomene, kurioje moterys viena kitą palaiko, įkvepia ir augina.

Ji atviravo, kad scenoje gauna tiek pat daug, kiek pati atiduoda. Moterys ateina ne tik pasiklausyti ar pažiūrėti programos – jos ateina patirti emocinio „restarto“, prisiminti save, pabūti kartu ir išsinešti daugiau šviesos.

„Aš joms duodu, bet aš gaunu lygiai taip pat atgal tokį didžiulį pliūpsnį meilės ir šilumos.“

Indrė pasakojo, kad po renginių ją pasiekia daugybė asmeninių istorijų. Vienos moterys dėkoja už padrąsinimą, kitos po daugelio metų sugrįžta pasidalinti, kaip vienas postūmis padėjo keisti gyvenimą, pradėti veiklą ar patikėti savimi. Šios istorijos, pasak pašnekovės, parodo, kad kartais net nedidelis dėmesys, žinutė ar laiku pasakytas žodis gali turėti labai didelę reikšmę.

Apie šviesą, dėkingumą ir mažus žingsnius

Pokalbyje daug kartų grįžta šviesos tema. Indrė pabrėžė, kad žmonės dažnai laukia šilumos, gerumo ar palaikymo iš kitų, tačiau pirmiausia verta paieškoti šviesos savyje. Jai svarbus ne teorinis pozityvumas, o kasdieniai, paprasti dalykai – dėmesys, šypsena, gebėjimas atrašyti, išklausyti, pastebėti kitą žmogų.

„Labai siūlau surasti tą šviesą ir pasikapstyti kiekvienam savyje.“

Laidoje nuskambėjo mintis, kad net kančia ar sunkesni etapai gali padėti labiau vertinti gyvenimą, tačiau Indrė akcentavo, jog žmogus neturėtų likti vien „pakentėk“ būsenoje. Ji kvietė ieškoti įrankių, kurie padėtų sutrumpinti sunkų kelią, atrasti atramą ir judėti pirmyn.

Kvepalai, scenos iššūkiai ir noras nenustoti stebinti

Antroje pokalbio dalyje klausytojai išgirdo ir lengvesnių, žaismingų temų. Indrė į studiją atsinešė savo kurtus kvepalus „Chavéa“, sukurtus Prancūzijoje, Grase – pasaulio kvepalų sostine vadinamame mieste. Ji pasakojo, kad šis pavadinimas siejasi su stipria, šarminga, vidumi tvirta moterimi, kuri po savęs palieka įspūdį.

Pokalbyje paliesta ir Indrės sceninė vizija. Ji sakė savęs neįsivaizduojanti tik kaip dainininkės, nes jos kūryboje telpa daug skirtingų formų: muzika, šokis, istorijos, renginiai, kvapai, patirtys ir net netikėti sceniniai triukai. Ji save palygino su balta mišraine – iš pirmo žvilgsnio skirtingi elementai atskirai gali atrodyti paprasti, bet kartu jie sukuria savitą visumą.

„Aš esu ta balta mišrainė, kurioje yra visko.“

Šis palyginimas labai tiksliai apibendrina Indrės kūrybinį kelią. Ji nesiekia tilpti į vieną vaidmenį ar vieną žanrą. Priešingai – nuolat meta sau naujus iššūkius, ieško kitų kampų, kitų formų ir būdų nustebinti tiek save, tiek savo auditoriją.

Pokalbis apie drąsą būti įvairiapuse

Laida „Labas, Vilniau!“ su Indre Bareikiene – tai pokalbis apie moterį, kuri jungia daugybę skirtingų veiklų ir nebijo būti įvairiapusė. Ji kuria muziką, renginius, kvepalus, buria bendruomenę, kalba apie savivertę ir kartu išlaiko gebėjimą juoktis, žaisti, improvizuoti.

Šiame pokalbyje Indrė atsiskleidžia kaip žmogus, kuriam kūryba yra ne tik scena ar daina, bet ir santykis su kitais. Jos istorijos primena, kad palaikymas gali tapti realiu pokyčiu, o dėkingumas sau – pradžia platesnei vidinei kelionei.

Laida apie „Dramą“, bet kartu ir apie šviesą. Apie moteris, kurios grįžta iš renginių laimingesnės. Apie kūrybą, kuri gimsta iš jautrumo. Ir apie drąsą gyventi taip, kad po savęs paliktum ne triukšmą, o šiltą, ilgai išliekantį šleifą.