Žalioji erdvė 2026 – kaip kuriamos viešosios erdvės, kurios keičia miestus ir gerina gyvenimo kokybę? Ar jau galime kalbėti apie savitą lietuvišką parkų identitetą ir kokį vaidmenį šiandien atlieka kraštovaizdžio architektūra? Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narę Giedrę Čeponytę bei iniciatyvos „Žalioji erdvė 2026“ autorę Ingą Junčienę. Pokalbyje aptariamas parkų projektavimas, miestų žaliosios erdvės, jų įtaka bendruomenėms ir sprendimai, padedantys kurti patrauklesnius Lietuvos miestus bei miestelius.

Ar egzistuoja lietuviškas viešųjų erdvių identitetas?

Pašnekovės svarsto, ar Lietuva jau turi savitą kraštovaizdžio architektūros braižą. Pasak jų, mūsų identitetas vis dar formuojasi – jis gimsta derinant tradicijas, vietos gamtą ir šiuolaikinius sprendimus.

„Identitetas lietuviškas, aš manyčiau, dar tik formuojasi, dar tik kuriamas.“

Kalbama ir apie augalus, kurie daugelio sąmonėje tapę lietuviškumo simboliais – ąžuolus, rūtas, bijūnus, smidrus bei kitus augalus, atkeliavusius į Lietuvą per dvarų kultūrą ir ilgainiui tapusius mūsų kraštovaizdžio dalimi.

Viešoji erdvė – ne tik grožis, bet ir funkcija

Laidoje akcentuojama, kad graži aikštė ar parkas dar negarantuoja sėkmės. Viešoji erdvė turi būti patogi įvairiems žmonėms – šeimoms su vaikais, jaunimui, senjorams ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjams.

Giedrė Čeponytė pabrėžia profesionalaus projektavimo svarbą:

„Teisingas suprojektavimas, teisingas pasodinimas ir augalų parinkimas – tai yra pusė priežiūros.“

Pašnekovės pateikia pavyzdžių, kaip net ir didelės investicijos gali neduoti laukiamo rezultato, jei neatsižvelgiama į žmonių poreikius, pavėsį, augalų gyvybingumą ar erdvės funkcionalumą.

„Žalioji erdvė 2026“ – geriausių Lietuvos pavyzdžių paieškos

Pokalbyje pristatoma iniciatyva „Žalioji erdvė 2026“, kviečianti atrasti gražiausias šalies viešąsias erdves ir dalintis gerosiomis praktikomis.

Inga Junčienė pasakoja, kad svarbiausia vertinama ne tik idėja ar projektas, bet ir tai, kaip erdvė prižiūrima bėgant metams. Būtent nuosekli priežiūra leidžia viešosioms erdvėms išlikti gyvybingoms ir patrauklioms.

Pašnekovės taip pat aptaria, kaip žaliosios erdvės tampa paskata žmonėms sugrįžti gyventi į mažesnius miestus, o savivaldybėms – investuoti į kokybišką aplinką.

Gamta pati kuria grožį

Kalbėdama apie augalus ir želdynus, Giedrė Čeponytė primena, kad grožis slypi ne tik ryškiuose žieduose.

„Gamtoje negrožio nėra. Gamta yra visa graži.“

Pasak jos, svarbu matyti ne tik spalvas, bet ir augalų faktūras, metų laikų kaitą, natūralumą bei darnų santykį tarp žmogaus ir aplinkos.

Miestai, kuriuose norisi gyventi

Laidos pabaigoje pašnekovai kviečia ne tik balsuoti už gražiausias Lietuvos viešąsias erdves, bet ir patiems jas aplankyti. Kokybiškai suplanuoti parkai, skverai ir pakrantės tampa ne tik poilsio vietomis – jie kuria bendruomenes, stiprina miestų identitetą ir prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės.

„Mes kuriame erdvę žmogui, ne paukščiui.“

Šis Giedrės Čeponytės pastebėjimas puikiai apibendrina visą pokalbį – viešosios erdvės turi būti kuriamos galvojant apie žmones, jų poreikius ir kasdienę patirtį. Tai pokalbis apie tai, kaip atsakingai suplanuota aplinka gali pakeisti miestą, stiprinti bendruomenes ir kurti vietas, į kurias norisi sugrįžti.