Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina žmogų, kuris jau devynioliktus metus kviečia žiūrovus pažvelgti į pasaulį dokumentinio kino akimis – tarptautinio festivalio „Nepatogus kinas“ vadovą Gediminą Andriukaitį. Pokalbis neapsiriboja tik festivalio pristatymu – jame kalbama apie kino galią, žmogaus teises, smalsumą, empatiją ir drąsą susidurti su nepatogiais klausimais.

Gediminas sako, kad nors festivalio pavadinimas gali skambėti provokuojančiai, žiūrovui jis iš tiesų yra vienas patogiausių: filmus galima žiūrėti tiek kino salėse, tiek internetu, įsitaisius namuose. Tikrasis nepatogumas slypi turinyje – tai filmai, kurie kviečia išeiti iš komforto zonos, susidurti su pasaulio realybe ir pažinti save per kitų žmonių istorijas.

Kas yra „Nepatogus kinas“

Festivalis „Nepatogus kinas“ – tai vienas didžiausių dokumentinio kino renginių Lietuvoje, šiemet vykstantis jau 19-ąjį kartą. Jo esmė – kelti klausimus, kalbėti apie žmogaus teises, socialinį teisingumą, aplinkosaugą ir kultūrinius skirtumus. Tai festivalis, kuriame kinas tampa įrankiu pažinimui ir pokalbiui, o ne tik pramogai.

Pasak Andriukaičio, „Nepatogus kinas“ yra skirtas visiems, kurie nebijo mąstyti ir ieškoti atsakymų. Jis sako, kad nepatogumas nėra blogas dalykas – atvirkščiai, tai galimybė atrasti naujas perspektyvas ir susidurti su realybe, kurią dažnai stengiamės apeiti.

Šių metų festivalio programos akcentai

Šių metų „Nepatogaus kino“ repertuaras – itin įvairus. Žiūrovų laukia daugiau nei 50 filmų iš įvairių pasaulio šalių, tarp kurių – ir tokie, kurie jau sulaukė tarptautinio pripažinimo.

Tarp būtinai pamatyti vertų filmų Andriukaitis mini „Karo diplomatiją“, pasakojančią apie NATO viršūnių susitikimų užkulisius ir leidžiančią pažvelgti į didžiąją politiką iš vidaus. Jautrus ir šiltas „Laiškai iš Vilkų gatvės“ pasakoja apie kitataučio bandymą įsilieti į uždarą Lenkijos visuomenę, o „Paskutinė ekspedicija“ supažindina su garsios lenkų alpinistės Vandos Rutkevič gyvenimu – moters, gimusių Plungėje, istorija įkvepia drąsos siekti viršūnių tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Festivalis vyksta ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – Kaune, Šiauliuose, Alytuje, taip pat partneriaujant su daugiau nei trijų šimtų šalies bibliotekų tinklu. Filmai rodomi ir internetu, todėl dalyvauti gali kiekvienas.

Kaip gimė „Nepatogus kinas“

Pokalbyje Gediminas dalijasi, kad festivalis atsirado visiškai atsitiktinai. Baigęs teisės studijas ir domėjęsis žmogaus teisių tema, jis Lenkijoje netikėtai atrado žmogaus teisių kino festivalį, kuris jį sukrėtė ir įkvėpė. „Tie filmai mane pribloškė – pamačiau, kiek daug galima pasakyti per dokumentiką. Supratau, kad noriu kurti kažką panašaus Lietuvoje“, – pasakoja jis.

Pirmieji metai buvo kupini iššūkių, tačiau idėja augo kartu su komanda, savanoriais ir žiūrovais. Šiandien „Nepatogus kinas“ – tarptautiniu mastu pripažintas renginys, kuris ne tik rodo filmus, bet ir organizuoja diskusijas, edukacinius užsiėmimus bei parodas.

Kinas, kuris keičia požiūrį

Gediminas Andriukaitis tiki, kad kinas gali keisti žmogų. „Kartais pusantros valandos filmas gali perteikti dešimtmečius istorijos ir priversti permąstyti savo gyvenimą,“ – sako jis. Festivalio vadovas pripažįsta, kad po kiekvieno renginio jam norisi pailsėti, bet pakanka vieno stipraus filmo, kad vėl atsirastų įkvėpimas tęsti.

Jo teigimu, tikras kinas nėra tik gražūs kadrai – tai emocinis smūgis, kuris išjudina. Būtent todėl festivalyje atrenkami filmai, turintys tiek meninę vertę, tiek aktualumą visuomenėje.

Užkulisiai ir savanorystė

„Nepatogus kinas“ – tai ne tik filmai, bet ir žmonės. Kiekvienais metais festivalio komandą sudaro apie 80 savanorių, kurie prisideda prie seansų organizavimo, žiūrovų balsavimo ir techninės pagalbos. Jie padeda sukurti bendruomenišką atmosferą, kurioje kinas tampa bendro pokalbio dalimi.

Festivalis garsėja ir papildomais renginiais – diskusijomis, tinklalaidžių įrašais, paskaitomis bei interaktyviomis patirtimis. Šiemet Radvilų rūmų dailės muziejuje vyksta paroda „NK Interactive“, pristatanti dešimt išplėstinės realybės kūrinių, paremtų dokumentikos temomis. Tai galimybė ne tik žiūrėti, bet ir pačiam tapti istorijos dalyviu.

Kinas kaip kelionė į save

Pokalbio pabaigoje Gediminas dalijasi mintimi, kad kinas gali būti asmeninės refleksijos forma. Jis sako, kad laimingiausias iš kino salės išeina tada, kai po filmo sužino kažką naujo apie save. Tai patvirtina ir festivalio filosofiją – kinas turi būti patyrimas, kuris keičia, įkvepia ir palieka klausimą, o ne tik atsakymą.

„Jeigu norite patyrinėti save – eikite į kiną. Kartais būtent per kito istoriją atrandame savąją,“ – sako jis.