Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbėjosi su aktore Emilija Latėnaite. Pokalbio centre – Balio Latėno režisuotas spektaklis „Naujas gyvenimas“, tačiau, kaip dažnai nutinka gyvuose ir tikruose pokalbiuose, vien teatro tema neapsiribota. Eteryje skleidėsi pasakojimas apie sceną, aktoriaus darbą, komedijos prasmę, publikos reakcijas, vaikystės Vilnių, miesto personažus, savanorystę kalėjime ir paprastą žmogišką bendravimą.

Apie spektaklį „Naujas gyvenimas“

Spektaklis „Naujas gyvenimas“ kviečia pažvelgti į situaciją, kai įprastas, ramus ir patogus gyvenimas netikėtai ima byrėti. Tai istorija apie kasdienybę, kuri gali apsiversti per vieną rytą – ir dažniausiai visai ne pagal planą.

Emilija Latėnaitė laidoje pabrėžė, kad šis spektaklis jai nėra vien apie netikėtus įvykius ar komedines situacijas. Aktorei svarbiausia jo šerdis – žmogiškumas.

„Man šitas spektaklis yra vis tiek apie meilę ir gerumą.“

Pasak aktorės, spektaklyje daug kalbama apie tai, kaip iš didelės meilės žmonės kartais pasirenka netikėtus, avantiūriškus ar net drastiškus sprendimus. Vis dėlto šie sprendimai čia veda ne į griūtį, o į gyvybę, šviesą ir naują santykį su savimi bei kitais.

Darbas su Baliu Latėnu ir kūrybinis procesas

Kalbėdama apie spektaklio kūrimo procesą, Emilija pasakojo, kad režisierius Balys Latėnas aiškiai žinojo, kokį pasaulį nori sukurti, tačiau kartu paliko daug vietos aktorių kūrybai. Pasak jos, repeticijose buvo daug improvizacijos, ieškojimų ir gyvo bendro darbo.

„Balys tikrai žinojo, ką norės sukurti, turėjo rėmus, kryptį, viziją, bet pats iš savęs labai inteligentiškas, minkštas ir kūrybiškas, gebantis kompanijai dirbti žmogus.“

Aktorė užsiminė, kad jos personažas kūrybinio proceso metu gerokai nutolo nuo pradinio užmanymo, o galutinė jo forma gimė būtent per repeticijas, improvizacijas ir bendrą režisieriaus bei aktorių darbą.

Komedija, kuri nėra tik juokas

Nors „Naujas gyvenimas“ žiūrovams žada daug gyvumo ir juoko, pokalbyje Emilija priminė, kad komedija gali kilti ir iš sudėtingų patirčių. Ji kalbėjo apie tai, kad komedijinis vaidmuo pavyksta tada, kai aktorius geba per save perleisti skaudulius, juos transformuoti ir paleisti į pasaulį jau lengvesne forma.

„Šitas vaidmuo yra apie gyvenimo džiaugsmą ir meilę savo.“

Laidoje nuskambėjo mintis, kad komedija scenoje dažnai tampa vieta, kur žiūrovas gali atsipalaiduoti, juoktis, paleisti įtampą ir kartu atpažinti kažką labai tikro iš savo gyvenimo.

Publika kaip spektaklio dalis

Timūras su Emilija kalbėjosi ir apie skirtingų miestų publiką. Aktorė pastebėjo, kad žiūrovai visur reaguoja nevienodai – vienur labiau atsiveria, kitur ilgiau stebi, vertina, tikrina. Vilniaus publika, pasak jos, yra išrankesnė, tačiau būtent dėl to aktoriams kyla ir savitas iššūkis.

Emilija pabrėžė, kad spektaklis yra santykis. Žiūrovai nėra pasyvūs stebėtojai – jų nusiteikimas, atvirumas ir emocinė investicija tampa vakaro dalimi.

„Žiūrovai yra labai svarbi vakaro dalis.“

Pasak aktorės, kai publika įsitraukia nuo pirmųjų scenų, aktoriai gauna papildomos energijos, o spektaklis tampa dar gyvesnis, dar labiau pulsuojantis.

Jaudulys prieš sceną ir grimerinės ritualai

Pokalbyje daug dėmesio skirta aktoriaus būsenai prieš spektaklį. Emilija atvirai kalbėjo, kad jaudulys prieš sceną niekur nedingsta, nes jis susijęs su rūpesčiu, atsakomybe ir noru pasakyti kažką svarbaus.

„Kai jau man neberūpės, aš turbūt ir nebelypsiu į sceną.“

Aktorė pasakojo ir apie grimerinę – ne kaip techninę vietą, kur pasidaromas grimas, bet kaip ypatingą, beveik ritualinę erdvę. Joje prasideda virsmas į personažą, atsiranda bendras aktorių kvėpavimas, susikuria spektaklio atmosfera.

Grimerinė, pasak Emilijos, yra vieta, kur aktorius dar nėra iki galo nei savimi, nei personažu – tai tarpinė būsena, kupina adrenalino, susikaupimo ir laukimo.

Vilnius, Senamiesčio kiemai ir miesto personažai

Antroji pokalbio dalis nukrypo į Vilnių – miestą, kuriame Emilija augo ir kurio atmintis jai labai svarbi. Ji pasakojo apie vaikystę Senamiestyje, Stiklių gatvę, mokyklą, vidinius kiemus, apleistas erdves, vienuolynus, paslaptingus personažus ir daugiakalbį miesto sluoksnį.

Aktorė prisiminė, kad vaikystės Vilnius jai buvo autentiškas, šiek tiek apgriuvęs, pilnas istorijų ir vaizduotę žadinančių vietų. Būtent todėl jai iki šiol gražūs seni, nedažyti, netobuli pastatai – juose ji atpažįsta savo vaikystę.

Pokalbyje taip pat prisiminti Vilniaus gatvės personažai – žmonės, kurie savo buvimu kūrė miesto charakterį. Emilija pasakojo apie Artūrą Barysą ir kitus miesto veikėjus, kurie paliko ryškų įspūdį jos atmintyje.

Savanorystė kalėjime ir paprastas žmogiškumas

Viena jautriausių pokalbio temų – Emilijos savanorystė kalėjime. Aktorė pasakojo, kad savanorystė jai padeda iš naujo pamatyti pasaulio įvairovę, susitikti su kitokia Lietuva ir kitokiais žmonių likimais.

Iš pradžių ji manė, kad svarbiausia bus kažko mokyti, kažką duoti ar perduoti savo patirtį. Tačiau ilgainiui suprato, kad svarbiausia – paprastas buvimas kartu ir pagarbus bendravimas.

„Kur ko labiausiai nėra, tai pagarbos, kažkokio orumo bendravimo, paprastumo.“

Kalbėdama apie kalėjimą, Emilija palietė ir vidinės laisvės temą. Pasak jos, kalėjimą žmogus gali susikurti ir savo galvoje, o laisvę – atrasti net labai sudėtingomis aplinkybėmis.

Gyvas, šiltas ir vilnietiškas pokalbis

Šis „Labas, Vilniau!“ pokalbis – ne tik apie spektaklį „Naujas gyvenimas“. Tai pokalbis apie tai, kaip žmogus keičiasi scenoje ir gyvenime, kaip baimė gali netapti svarbesnė už norą veikti, kaip komedija gali kilti iš gilių patirčių, o paprastas bendravimas kartais tampa didžiausia dovana.

Spektaklį „Naujas gyvenimas“ Emilija apibūdino kaip gyvą, veržlų ir pavasarišką.

„Kaip pavasaris šitas spektaklis. Labai gyvas ir veržlus.“

Laidoje „Labas, Vilniau!“ nuskambėjęs Timūro Augucevičiaus ir Emilijos Latėnaitės pokalbis kviečia ne tik ateiti į teatrą, bet ir atidžiau pažvelgti į savo pačių gyvenimo virsmus – į tai, kas griūva, kas gimsta iš naujo ir kur netikėtai atsiranda daugiau meilės, švelnumo bei drąsos gyventi.