Laidoje „Labas, Vilniau!“ kalbamės su identiškomis dvynėmis, šokėjomis ir buvusiomis meninės gimnastikos sportininkėmis Ema ir Neila Lavrenovaitėmis – dviem jaunomis kūrėjomis, kurių gyvenimo istorija atskleidžia ne tik talentą, bet ir didelę vidinę drąsą, atsineštą iš sporto disciplinos bei ilgamečio psichologinio spaudimo. Jos gimė ir augo Klaipėdoje, kur nuo mažens profesionaliai sportavo, o šiandien Vilniuje kuria sceninius projektus, mokina kitus ir ieško būdų, kaip per judesį pasakyti tai, kas ilgus metus nebuvo įvardyta. Pašnekovės pripažįsta, kad Vilniaus aplinka suteikė daug galimybių kūrybai ir saviraiškai, o pokytis iš lėto uostamiesčio ritmo į sostinės energiją buvo sąmoningas augimo etapas, leidęs iš naujo pažadinti asmenybės gelmes ir svajonių kryptį.
Apie profesionalų sportą ir vidines pasekmes
Ema ir Neila pasiekė įspūdingų sportinių rezultatų – nuo Lietuvos rinktinės iki pasaulio čempionatų. Tačiau ši sėkmė turėjo ne tik medalio pusę. Sportininkės atvirai pripažįsta, kad psichologinis spaudimas ir neįveikiami standartai paliko ilgalaikių pėdsakų jų savivokoje, santykyje su kūnu bei emociniu saugumu. Jos pasakoja, jog svoris buvo sekamas ne tik nuolat, bet ir be atsikvėpimo, o „kai tau yra šešiolika ir sveri keturiasdešimt vieną kilogramą, bet vis tiek privalai numesti dar daugiau“, klausimas apie sveiką santykį su savimi, pasitikėjimą ir motyvaciją tampa neišvengiamas. Praėjus laikui, jos suprato, kad nei pasiekimų skaičius, nei tobulai atliktas judesys negali tapti žmogaus vertės matu.
Kūno suvokimas ir šokio terapinė galia
Pavertus sporto discipliną meno forma, jų kuriamuose šokio spektakliuose išryškėja terapinis intymumas ir vidinės išpažinties pobūdis. Emocijos, kurios kadaise buvo nutylimos, šiandien atsiskleidžia scenoje kaip atvira istorija. „Scena yra ta vieta, kur tampame drąsios kalbėti“, pasakoja merginos. Per kūno judesį jos analizuoja temas, susijusias su tapatybe, vidiniais sukrutėjimais, įkalinta emocija ir jaučiamu spaudimu atitikti standartą. Pirmasis spektaklis „Tu esi savanaudis“ kalbėjo apie kūno suvokimą, savikritiką ir skausmą, kuriam ilgus metus nebuvo suteikta erdvė. Merginos pasakojo, kad spektaklio proceso metu įvyko tarsi išlaisvėjimas, o žiūrovų reakcija patvirtino, jog jų istorija rezonuoja ir kitose patirtyse.
Tylos tema ir kuriami spektakliai
Šiandien dvynės vysto naują kūrinį, nagrinėjantį tylos sąvoką: nuo psichologinės, kai žmogus nebegirdi ar nenori įsiklausyti, iki metafizinės, susijusios su netektimis ir vidiniais pasauliais. Joms svarbu atskleisti, kaip tyla gali būti ir gynyba, ir protestas, ir baimė, ir susitaikymas vienu metu. Tai nėra tik estetinė interpretacija – tai autentiška emocinės brandos refleksija, paremtą tikrais išgyvenimais, o ne teatrine konstrukcija.
Dvynių ryšys – ne tik artumas, bet ir identiteto paieška
Dvynių ryšys šiame pokalbyje atsiskleidžia kaip ypatingai stiprus, bet kartu keliantis iššūkių identiteto klausimui. Kaip pačios sako, jos vis dar mokosi būti dvi atskiros asmenybės, nors aplinkiniams dažnai atrodo, jog jos yra vienas kūrybinis vienetas. Vis dėlto, jų savitumas pasirodo per talentą papildyti viena kitą, o ryšys įgauna autosinchronišką išraišką, kai mintis dar netariama, o judesys jau atliktas dviese identiškai.
