Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Ignas Smilgevičius kalbina Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinę direktorę dr. Rūtą Kačkutę – archeologę, kuratorę ir kultūros lyderę, kuri pasakoja apie tai, kaip muziejai keičiasi, kodėl jie tampa bendruomenių susitikimo vietomis ir kaip išsaugoti pusiausvyrą tarp paveldo ir technologijų. Šiame atvirame ir įkvepiančiame pokalbyje – apie istoriją, žmones ir kūrybą, apie muziejų, kuris iš praeities pasakojimų kuria ateitį.

Apie tai, kas iš tikrųjų žavi muziejuose

Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė – archeologė, tyrėja ir kultūros vizionierė, kuri tiki, kad muziejai nėra vien praeities eksponatų saugyklos. Pasak jos, muziejus – tai vieta, kur pasakojimai tampa gyvi, o istorija atsiskleidžia per patyrimą. Ji prisimena, kad susidomėjimas muziejų pasauliu gimė dar vaikystėje: „Muziejai mane sužavėjo pirmiausia eksponatais, nes jie pasakoja mūsų istorijos ir kultūros praeitį. Tai dalykai, kurių kasdien nepamatysi.“ Rūta pabrėžia, kad svarbiausia muziejuje – ne tik parodyti objektą, bet ir perteikti jo istoriją taip, kad kiekvienas lankytojas galėtų ją išgyventi savaip.

Vadovavimas kaip kūryba

Jau šešerius metus vadovaujanti vienai svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų, dr. Rūta Kačkutė kalba apie vadovavimą kaip apie kūrybinį procesą. Ji mato muziejų kaip gyvą organizmą, kuriame dera šimtai žmonių, idėjų ir patirčių. „Valdyti nereikia – reikia vadovauti, o tai du skirtingi dalykai,“ – sako ji. Vadovė pasakoja, kad 300 žmonių kolektyvas gali veikti darniai tik tuomet, kai visi mato bendrą tikslą, o pokyčiai vyksta organiškai, be revoliucijų. Jos siekis – paversti muziejų erdve, kur gera dirbti, kur kūrybiškumas tampa kasdienybės dalimi, o lankytojai tai jaučia iš parodų, edukacijų ir leidinių kokybės.

Technologijos – pagalbininkės, ne tikslas

Kalbėdama apie šiuolaikinio muziejaus veiklą, dr. Rūta pabrėžia, kad technologijos yra svarbios, tačiau jos neturi užgožti esmės. „Technologija neturi būti naudojama dėl technologijos. Ji turi padėti perteikti žinią, idėją, mintį, kurią kitaip sunku parodyti,“ – sako ji. Pasak muziejaus vadovės, šiuolaikinės technologijos, tarp jų ir dirbtinis intelektas, padeda lankytojams įsitraukti į pasakojimą, leidžia pamatyti detales, kurių plika akimi neįmanoma įžvelgti, ar net sukuria galimybę virtualiai persikelti į kitą epochą. Tačiau, jos manymu, muziejus neturėtų tapti technologijų laboratorija. „Jei technologija sugenda, o eksponatų nebėra, tai kam tada eiti į muziejų? Muziejaus esmė – parodyti tikrą, autentišką objektą,“ – pažymi ji.

Nauji muziejaus projektai ir tarptautinės kryptys

Lietuvos nacionalinis muziejus šiandien – sparčiai auganti institucija, atvira naujovėms ir bendradarbiavimui. Per pastaruosius metus čia atidaryti du nauji padaliniai – Istorijų namai ir Pilininko namas. Abu jie pasakoja apie Lietuvą kitaip: gyvai, netradiciškai, jungdami asmenines istorijas, vaizdus ir pojūčius. Muziejus aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir pristato Lietuvą pasaulyje. Dr. Kačkutė džiaugiasi, kad netrukus bus atidaryta paroda apie Bronislavą Pilsudskį ir Ainų kultūrą, sukurta kartu su Japonijos kolegomis, o ateityje laukia ir didžiulė ekspozicija, skirta Lietuvos technologijų istorijai. Pasak jos, šie projektai leidžia parodyti, kiek daug Lietuva prisidėjo prie Europos kultūros ir inovacijų raidos.

Muziejus kaip bendruomenės centras

Dr. Rūta Kačkutė tiki, kad šiuolaikinis muziejus turi būti ne tik parodų vieta, bet ir bendruomenės centras, atviras visiems. „Muziejus turi būti vieta, kur gera būti – tik tada galime atskleisti savo kūrybines galias,“ – sako ji. Todėl muziejus vis dažniau rengia edukacines programas, dirba su įvairaus amžiaus ir socialinių grupių lankytojais, įtraukia žmones su negalia ir vyresnio amžiaus vilniečius. Šios veiklos padeda muziejui tapti gyvu miesto audinio dalimi, o kultūra – kasdienybės patyrimu.

Jaunimas muziejuje

Kalbėdama apie jaunimą, dr. Rūta pastebi, kad šiuolaikiniams lankytojams technologijos nebeįdomios pačios savaime. „Jaunimui nebereikia dar vienos technologijos. Jie pasiilgę veiklos, kur gali kažką padaryti savo rankomis,“ – teigia ji. Todėl muziejus vis daugiau dėmesio skiria programoms, kurios remiasi patyrimu, refleksija ir dalyvavimu. Čia jauni žmonės kviečiami ne tik klausytis, bet ir veikti – kurti, tyrinėti, klausti. Tokia praktika, pasak Kačkutės, leidžia muziejui tapti vieta, kur istorija tampa gyva ir asmeniškai reikšminga.

Istorija kaip jausmas

Laidos pabaigoje dr. Rūta Kačkutė dalijasi mintimi, kuri tarsi apibendrina visą jos požiūrį į muziejų ir kultūrą: „Pabandykite įsijausti į tą žmogų, kuris gyveno prieš šimtus metų – kaip jis kvėpavo, ką jautė, ką mylėjo. Kai istoriją pajunti, ji tampa gyva.“ Šis pokalbis – apie tai, kaip istorija gali būti ne tik mokslas ar faktų rinkinys, bet ir gyvas ryšys tarp žmonių, laikų ir patirčių. Apie tai, kaip muziejus gali būti ne praeities saugykla, o ateities įkvėpimas.