Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė šįkart kviečia pasitikti rytą kartu su atlikėja, muzikos kūrėja ir programuotoja Diana Grochovskytė, kurią daugelis pažįsta sceniniu vardu „Jau aušta“.
Tai pokalbis apie kūrybą, emocijas, balansą tarp technologijų ir meno, bei pirmąjį atlikėjos singlą – „Keturi švyturiai“.

Apie sceninį vardą ir kūrybos pradžią

„Kartais gyvenime ateina dalykai be jokio paaiškinimo“, – šypsosi Diana, pasakodama apie savo sceninį vardą. – „Tiesiog vieną dieną žodis ‘jau aušta’ neiškrito iš galvos. Jis tiesiog prilipo – simboliškai, prasmingai, ramiai.“

Tas pavadinimas tapo ne tik kūrybiniu pseudonimu, bet ir būsimos kūrybos krypties ženklu – naujo kelio pradžia, apie kurią liudija ir jos debiutinis singlas „Keturi švyturiai“.
„Tai tokia naujo kelio pradžia man. Daina apie paieškas, apie švyturius, kurie šviečia, kai nežinai, kur eiti,“ – pasakoja atlikėja.

Penki instrumentai ir viena meilė muzikai

Diana nuo penkerių metų laikė rankose smuiką, vėliau išmoko groti dar keturiais instrumentais – saksofonu, fortepijonu, gitara ir perkusija.
„Tikriausiai saksofonas šiandien man arčiausiai širdies,“ – sako ji. – „Bet smuikas vis tiek išlieka sudėtingiausias. Kai jį paimi po ilgo laiko, jauti, kad pirštai nebėra tokie, kokie buvo.“

Muzika ją lydėjo nuo vaikystės, tačiau kūrybos kelias nebuvo tiesus. Nors menas visada buvo šalia, gyvenimas ją nuvedė ir į kitą, iš pažiūros priešingą sritį – programavimą.

Tarp muzikos ir technologijų

Diana dirba programuotoja – tai darbas, kuriame, pasak jos, taip pat slypi kūryba.
„Kai pirmą kartą susidūriau su programavimu, pagalvojau – vau, kaip čia viskas pasidaro! Tai irgi kūryba, tik kitokia,“ – sako ji.

Pasirinkimas buvo sąmoningas – ji matė, kiek darbo ir atsidavimo reikalauja muzikinė profesija, todėl nusprendė ieškoti savo balanso tarp meno ir technologijų.
„Nenorėjau, kad muzika taptų privaloma. Norėjau, kad ji liktų mano malonumas,“ – atvirauja Diana.

Kai emocijos tampa dainomis

Atlikėja neslepia – jos kūryba kyla iš emocijų, o dažniausiai iš pykčio.
„Pastarosios dainos dažniausiai atsiranda iš pykčio. Ne visada ta emocija gera, bet kai ją sudedi į muziką – ji tave gydo,“ – sako ji. – „Muzika man – terapija. Kai padedi mintis į popierių, jos nebezuoja galvoje.“

Ji tiki, kad emocijos nėra nei geros, nei blogos – svarbu, ką su jomis darai. „Aš manau, kad pyktis nėra bloga emocija. Blogai, kai jį kaupi viduje. Muzika man padeda tą pykčio energiją išleisti gražiai – negriaunant, o kuriant.“

Apie žodžius ir lietuvių kalbos atradimą

Ilgą laiką Diana dainas rašė angliškai, kol vieną dieną pabandė lietuviškai – ir atrado naują kūrybos atvirumą.
„Kai pradėjau rašyti lietuviškai, atrodo, atsivėrė kažkokios čakros. Žodžiai ėmė tekėti natūraliai,“ – prisimena ji.
Ši transformacija padėjo jai sukurti dainas, kuriose daugiau tiesos, jausmo ir asmeniškumo.

Apie atsakomybę ir žinutę klausytojui

Paklausta, ar menininkas turi būti atsakingas už emocijas, kurias perduoda savo kūriniuose, Diana atsako:
„Už emocijas turbūt ne. Kiekvienas jas priima savaip. Bet už žinutę – taip. Kai nori kažką pasakyti, tai jau tavo atsakomybė.“

Jos kūriniai nėra pamokymai ar deklaracijos – jie labiau tarsi atviri langai į vidinį pasaulį, kviečiantys klausytoją pažiūrėti, ką jame atranda pats.

Apie tamsą, šviesą ir rudeninį jaukumą

Diana neslepia – jai patinka ruduo ir tamsūs vakarai.
„Man vienas mėgstamiausių sezonų yra ruduo. Man nereikia saulės, man patinka ta tamsa, kai gali sėdėti tamsoje, rašyti, klausytis muzikos. Man tai labai jauku.“
Ji juokiasi, kad jos sceninis vardas „jau aušta“ paradoksaliai gimė iš meilės tamsai – „gal todėl, kad aušra visada ateina po tamsos“.

Apie įkvėpimą ir svajones

Įkvėpimo šaltinių Diana turi daug: žmonės, pokalbiai, emocijos, knygos ir muzika. Vienas didžiausių jos kūrybinių autoritetų – kompozitorius Hansas Zimmeris.
„Mano svajonė – kada nors su juo išgerti kavos. Jis mane įkvėpė rašyti muziką be žodžių,“ – sako ji.
Praėjusią savaitę ji pirmą kartą matė jį gyvai koncerte – svajonė iš dalies išsipildė.

Apie drąsą būti savimi

Diana kalba ir apie tai, kaip svarbu gyvenime leisti sau klysti, bandyti ir keistis.
„Paauglystėje man atrodė, kad reikia išsirinkti vieną kelią visam gyvenimui. Dabar suprantu, kad žmogus gali būti daug kas – programuotojas, muzikantas, kūrėjas. Mes galim išbandyti skirtingus dalykus, ir tai yra mūsų stiprybė.“

Ji tiki, kad kiekvienas turi teisę į savo ritmą ir savo aušrą.

Keturi švyturiai – keturios kryptys

Apibendrindama savo kūrinį „Keturi švyturiai“, Diana sako:
„Tai daina apie savęs ieškojimą. Apie tai, kad kartais ne mes patys valdome švyturius, o jie mus. Ir tuomet belieka eiti tuo keliu, kurį jie apšviečia.“