„Labas, Vilniau!“ studijoje apsilankė teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Pokalbio centre – prieš 20 metų prasidėjusi „bohemiečių“ istorija, operos pokyčiai Lietuvoje, jaunųjų solistų kelias į didžiąsias pasaulio scenas ir šiandien prasidedantis naujas kūrybos etapas.

„Bohemiečiai“ – noras operą parodyti kitaip

Pasak Dalios Ibelhauptaitės, 2006 m. „bohemiečių“ pradžia buvo susijusi su labai konkrečiu tikslu – suburti jaunus solistus, suteikti jiems galimybę atlikti pagrindinius vaidmenis ir atverti kelią į didesnes scenas. Režisierė pasakojo norėjusi pakeisti ir tuo metu vyravusį operos solisto įvaizdį – labai formalų, atitolusį nuo kasdienio gyvenimo. Jaunus atlikėjus ji norėjo parodyti kaip gyvus savo kartos žmones, galinčius būti įdomiais ne tik scenoje, bet ir už jos ribų.

„Opera kitaip“ tapo vienu svarbiausių šio sumanymo principų. Pirmųjų „bohemiečių“ fotosesijose jauni solistai braidė Vilnelėje, karstėsi Užupio erdvėse ir buvo pristatomi ne taip, kaip įprasta klasikinės operos pasaulyje.

„Labai norėjosi, kad opera Lietuvoje būtų young, cool ir sexy“, – pokalbyje sakė Dalia Ibelhauptaitė.

Pasak jos, šie žodžiai nėra susiję vien su amžiumi. „Young, cool ir sexy“ gali būti žmogaus vidinė būsena – noras būti smalsiam, priimti kitą pasaulį, ieškoti alternatyvų ir nebijoti daryti kitaip.

Pokalbyje Dalia Ibelhauptaitė prisiminė pirmuosius atlikėjus – Edgarą Montvidą, Asmik Grigorian, Joaną Gedmintaitę, Laimoną Pautienių ir kitus solistus. Atrankoje, pasak režisierės, svarbu buvo ne tik stiprus balsas. Ji ieškojo žmogaus, kurio charakteris ir vidinė energija atitiktų konkretų vaidmenį.

Scenoje žvaigždžių nėra

Į klausimą, kaip ji susitvarko su scenoje ar repeticijose pasireiškiančiu ego, Dalia Ibelhauptaitė atsakė labai tiesiai:

„Trukdžių nėra. Pas mus žvaigždžių nėra. Repeticijų sąlyje žvaigždžių nėra.“

Režisierės teigimu, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas darbui ir rezultatui. Atlikėjas turi būti skatinamas iš savęs reikalauti daugiau, ieškoti naujų sprendimų ir nuolat tobulėti.

Ji kaip pavyzdį prisiminė „Svynio Todo“ rengimą. Asmik Grigorian ir Dainius Stumbras vaidmenims ruošėsi penkis mėnesius, mokėsi anglų kalbos, kalbamųjų tekstų ir sudėtingo akcento. Tai, pasak Dalios Ibelhauptaitės, buvo didžiulis ir labai sunkus darbas, leidęs pasiekti norimą rezultatą.

„Kai žmonės labai sunkiai dirba, labai įdomiai dirba, kai jų smegenys yra įdarbintos ir visas vidus, jie neturi laiko turėti ego“, – sakė ji.

Opera turi pasiekti ir tuos, kurie į teatrą dar neina

Dalia Ibelhauptaitė pasakojo, kad jai visada buvo svarbu operą pristatyti ne tik jau esamai publikai, bet ir žmonėms, kurie su šiuo žanru dar neturi ryšio.

Ji prisiminė dalyvavimą projekte „Lietuvos talentai“ bei knygų mugėse, kur ieškojo būdų pasiekti naują auditoriją. Vienas labiausiai įsiminusių epizodų nutiko knygų mugėje, kai ji išgirdo mažą berniuką sakant draugams: „O, čia teta Opera!“

Režisierės manymu, būtent tokios mažos akimirkos rodo, kad opera gali tapti žmogaus gyvenimo dalimi net tada, kai jis dar nėra jos gerbėjas:

„Jis neateis pas Dalią Ibelhauptaitę, jis neateis pas bohemiečius, jis ateis pas Pučinį, jis ateis pas Verdi.“

Jos požiūriu, nebūtina mėgti kiekvieno kūrinio. Svarbiau žinoti, kas yra opera ir klasikinė kultūra, turėti galimybę susipažinti su skirtingais kūriniais ir susidaryti savo nuomonę.

Sugrįžimas prie svarbiausių spektaklių

Dalia Ibelhauptaitė pasakojo apie keturis vakarus, kuriuose žiūrovai galės iš naujo pamatyti svarbiausius „bohemiečių“ spektaklius. Programoje minimi „Bohema“, „Verteris“, „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ ir „Trubadūras“. Režisierė pabrėžė, kad tai nėra vien praeities prisiminimas – šie spektakliai leidžia iš naujo pažvelgti į kelią, kurį per du dešimtmečius nuėjo jų kūrėjai ir atlikėjai.

Ypatingą vietą šiame pasakojime užima „Bohema“, nuo kurios prasidėjo „bohemiečių“ istorija. Dalia Ibelhauptaitė ragino ateiti ir tuos, kurie spektaklio niekada nematė, ir tuos, kuriems jis primena ankstesnį gyvenimo etapą.

Dvidešimtmetis nėra pabaiga

Pokalbio pabaigoje Dalia Ibelhauptaitė aiškiai pabrėžė, kad „bohemiečių“ dvidešimtmetis nėra istorijos pabaiga. Priešingai – tai naujo etapo pradžia.

Ji kalbėjo apie tęsiamus projektus, darbą su vyru Dexteriu Fletcheriu, kūrybinę prodiuserystę ir naujus projektus Pietų Italijoje. Režisierė taip pat svarstė apie galimybę ateityje užrašyti „bohemiečių“ istorijas knygoje, kol dar galima prisiminti svarbiausius žmones, susitikimus ir patirtis.

„Mes visi turime pabandyti kažką taip pakeisti savo darbu, savo gyvenimu, tą upės tėkmę“, – sakė režisierė.