Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbėjosi su Dainiumi Numgaudžiu, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriumi – žmogumi, kurio kasdienybė verda tarp natų, teptukų, scenos šviesų ir jaunųjų kūrėjų svajonių. Pokalbis ne tik atvėrė duris į vieną prestižiškiausių Lietuvos ugdymo įstaigų, bet ir leido pažvelgti į meną kaip į gyvą, nuolat atsinaujinantį procesą, kuris prasideda nuo mažo vaiko smalsumo ir virsta viso gyvenimo pašaukimu.

Čiurlionio dvasia šiandien

„Čiurlionis yra mūsų viskas“, – sako Dainius Numgaudis, prisimindamas, kaip vaikystėje pirmą kartą pamatė kompozitoriaus portretą ant muzikos sąsiuvinio viršelio. Būtent nuo tos akimirkos prasidėjo jo ryšys su menų pasauliu – iš pradžių kaip smalsaus mokinio, vėliau – kaip kultūros žmogaus, istoriko, pedagogo ir vadovo.

Šiemet minimos 150-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės, o mokyklai, jo vardu pavadintai daugiau nei prieš pusę amžiaus, tai – ne tik jubiliejinė data, bet ir proga dar kartą įsivertinti, ką reiškia būti Čiurlionio vardo saugotojais. „Tai nėra tik vardas iškaboje – tai didžiulis įsipareigojimas. Kiekvieną dieną stengiamės būti verti šio vardo“, – pabrėžia Numgaudis.

Jo vadovaujama mokykla – tai tikras mikropasaulis. Čia mokosi per tūkstantį vaikų, dirba daugiau nei pusė tūkstančio mokytojų, o kiekvienais metais surengiama daugiau nei trys šimtai koncertų, parodų, spektaklių ir renginių. „Mūsų koridoriai siekia keturis kilometrus, o kiekviename jų – skamba muzika, šokio žingsniai ar tyliai tapomo paveikslo garsas. Tai – atskiras miestas mieste“, – šypsosi direktorius.

Talentų paieškos ir kūrybos atsakomybė

Apie talentų atradimą Dainius Numgaudis kalba su didžiule pagarba ir atsakomybe. Pasak jo, meninėje mokykloje niekas nevyksta atsitiktinai. „Tai labai atsakinga – surasti tuos gabiuosius ir atskleisti jų talentus. Kartais sprendžiame dėl penkiamečio ar šešiamečio ateities. Ką gali pasakyti apie tokį mažą žmogų? Bet vis tiek matai – ar jis jaučia ritmą, ar spalvas, ar turi tą vidinę šviesą.“

Numgaudis pabrėžia, kad meninis kelias – tai ne visada lengvas pasirinkimas. Tai kasdienė disciplina, atsakomybė ir kantrybė. „Mes visada sakome tėvams: jei kyla abejonių – neskubėkite. Menas reikalauja visiško atsidavimo. Čia negalima eiti tik iš pareigos. Reikia eiti iš meilės,“ – sako direktorius.

Per daugiau nei penkis dešimtmečius mokykla išugdė daugybę žinomų menininkų – muzikų, dailininkų, šokėjų, kūrėjų, kurių pavardės šiandien skamba ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kai kurie mokiniai čia grįžta jau kaip mokytojai, o kai kurios šeimos – net per penkias kartas. „Turime mokinių, kurių proseneliai buvo pirmieji mūsų mokyklos auklėtiniai. Tai rodo, kad menas gali būti paveldimas – kaip genas, kaip šeimos pasakojimas,“ – sako Numgaudis.

Mokytojai – kūrėjai ir įkvėpėjai

Čiurlionio mokykloje mokytojai – ne tik dėstytojai, bet ir aktyvūs kūrėjai, scenos žmonės, kurių pavyzdys įkvepia mokinius. „Beveik pusė mūsų mokytojų koncertuoja ar dirba teatre. Jie žino, ką reiškia stovėti scenoje, jausti publiką, suklysti ir vėl grįžti stipresni. Tą patirtį jie perduoda vaikams – ir tai yra neįkainojama.“

Toks tiesioginis ryšys tarp mokytojo ir mokinio kuria ypatingą pasitikėjimo atmosferą. „Mūsų vaikai vaikšto tarp žvaigždžių ir tarp žulų,“ – juokauja Numgaudis, – „nes jiems nuo mažens rodomas tikras profesionalaus meno pasaulis. Jie mato, kad kūryba nėra tik įkvėpimas – tai kasdienis darbas, kartais net vargas, bet iš jo gimsta grožis.“

Mokykloje formuojamas ir unikalus požiūris į pedagogiką – ne tik ugdyti, bet ir auginti. Pasak direktoriaus, svarbiausia ne vien techniniai įgūdžiai, bet ir žmogaus asmenybė. „Mūsų tikslas – kad vaikai ne tik įsisavintų tai, ko mokome, bet ir nuolat savęs klaustų: kokia mano, kaip kūrėjo, stiprybė?“

Technologijos kūrybos procese

Šiandien menų pasaulis neišvengiamai susiduria su technologijų įtaka. Dainius Numgaudis mato tame ne grėsmę, o galimybę. „Mūsų mokiniai jau dabar naudojasi dirbtinio intelekto įrankiais. Vienas dvyliktokas savo operos dalį net modifikavo su DI pagalba. Tai neišvengiama – jie žengia greičiau nei mes,“ – sako jis.

Direktoriaus manymu, svarbiausia ne stabdyti naujoves, o išmokti jas valdyti. „Kai atsirado kompiuteriai, daugelis bijojo, kad jie sunaikins kūrybą. Dabar bijome dirbtinio intelekto. Bet tai tik dar vienas įrankis – ir nuo mūsų priklauso, kaip jį panaudosime.“

Numgaudis tiki, kad DI netgi gali padėti „užbaigti nebaigtus genijų kūrinius“. „Galbūt kažkada dirbtinis intelektas leis mums išgirsti tai, ko nespėjo sukurti Čiurlionis ar Beethovenas,“ – svarsto jis.

Kultūros švyturys ir misija

M. K. Čiurlionio menų mokykla šiandien – tai ne tik ugdymo įstaiga, bet ir gyvas Lietuvos kultūros centras. „Mes nesame koncertinė organizacija, bet kasmet surengiame šimtus koncertų. Mūsų vaikai privalo būti scenoje – tai jų tikroji erdvė,“ – sako direktorius.

Ši mokykla – tai vieta, kur kasdien kuriamas rytojus. „Mūsų užduotis – kad menų puotos stalas būtų gausus. O vaikų užduotis – iš jo pasisemti įkvėpimo ir išdrįsti kurti.“

Pokalbis su Dainiumi Numgaudžiu – ne tik apie meną, bet ir apie žmogaus kelią į save. Apie tai, ką reiškia ugdyti ne tik žinias, bet ir sielą. „Šie vaikai yra pakviesti į menų puotą. Kartais ta puota būna nelengva, bet ji visada praturtina,“ – šypsosi pašnekovas.