Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina fotografę Aną Rosso – moterį, kurios jautrumas tapo kūrybos varikliu. Jos istorija – tai kelionė nuo psichologijos paskaitų iki gimdymo palatų, nuo akademinių užrašų iki vestuvių švenčių šviesos. Ana tiki, kad tikras grožis slypi ne tobulume, o emocijose, o jautrumas nėra trūkumas – tai dovana. Ji dalijasi savo asmeniniu ir kūrybiniu keliu, pasakoja apie darbą kartu su vyru, pasaulines fotosesijas ir naują, drąsią kryptį – gimdymo fotografiją. Tai pasakojimas apie moterį, kuri ne tik fotografuoja gyvenimą, bet ir pati juo gyvena visomis prasmėmis.
Nuo psichologijos prie fotoaparato
Anos istorija prasidėjo nuo psichologijos studijų, tačiau netrukus ji pajuto, kad šis kelias – ne jai. „Studijuoti psichologiją buvo įdomu, bet dirbti šioje srityje negalėčiau. Esu labai jautri – po pokalbių su pacientais verkdavau visą naktį. Tada supratau, kad turiu ieškoti kito būdo save išreikšti“, – pasakoja Ana.
Naują kelią jai padėjo atrasti meilė. Kai Ana išvyko pas savo būsimą vyrą į Airiją, jis paskatino ją išbandyti fotografiją. Ji įstojo į Dublino fotografijos institutą, kur atrado naują pasaulį. „Fotografija tapo mano būdu kalbėti su pasauliu. Mano vyras visada buvo šalia – kartu važiuodavome į projektus, kartu kūrėme. Esame komanda tiek gyvenime, tiek darbe“, – sako Ana.
Gyvenimas tarp švenčių
Šiandien Ana Rosso ir jos vyras fotografuoja vestuves visame pasaulyje – nuo Dominikos Respublikos iki Dubajaus, Maltos ar Maldyvų. Ji sako, kad vestuvių fotografija – tai nuolatinis buvimas šviesoje. „Gyventi tarp švenčių, tarp laimingų žmonių – be galo malonu. Vestuvių diena kupina šviesos ir tikrų emocijų, todėl ją fotografuoti man labai patinka.“
Anot fotografės, Lietuvos jaunavedžiai vis dar bijo išsiskirti. „Pas mus dažnai vyrauja tie patys modeliai, tos pačios suknelės. Aš visada sakau – būkite drąsios! Drąsa yra graži.“ Vestuvių sezonas jai – intensyvus, kupinas emocijų ir istorijų. „Kai dirbi su meile, net naktinis darbas prie kompiuterio tampa džiaugsmu“, – sako Ana.
Kai kamera pagauna gyvenimo pradžią
Pastaraisiais metais Ana atrado naują kūrybos kryptį – gimdymo fotografiją. Idėja gimė iš asmeninės patirties, kai ji pati tapo mama. „Kai gimdžiau, neturėjau nė vienos nuotraukos. Emocijos buvo tokios stiprios, kad nieko neatsimenu. Supratau, kaip svarbu turėti įamžintus tuos momentus – juk tai gyvenimo pradžia.“
Nors ši tema vis dar laikoma jautria, Ana nori keisti visuomenės požiūrį. „Aš noriu parodyti, kad gimdymas yra gražu. Tai ne tabu, o natūralus gyvenimo stebuklas. Noriu, kad žmonės nebijotų šios temos ir suprastų – tai pasididžiavimas, o ne gėda.“
Kai pirmosios gimdymo nuotraukos pasirodė socialiniuose tinkluose, reakcijos buvo labai skirtingos – nuo susižavėjimo iki pasipiktinimo. „Jaunesni žmonės reagavo teigiamai, o vyresni rašė, kad tai negražu. Bet aš noriu apie tai kalbėti garsiai. Gimdymas nėra baisu – tai gražu.“
Ana dažnai renkasi juodai baltą fotografiją, nes ji leidžia sutelkti dėmesį į emociją. „Spalvos kartais trukdo matyti esmę. Juodai balta fotografija leidžia pamatyti tai, kas tikra – prisilietimą, ašarą, šypseną, pirmąjį kūdikio žvilgsnį.“
Jautrumas kaip kūrybos pagrindas
Anos teigimu, fotografijoje svarbiausia ne technika, o gebėjimas matyti ir jausti. „Nesvarbu, kokį fotoaparatą turi – svarbu mokytis ir lavinti akį. Skonis formuojasi stebint kitų kūrėjų darbus, meną, gamtą, žmones. Kai turi akį ir širdį, net paprastas kadras tampa paveikus.“
Ji įsitikinusi, kad fotografas pirmiausia turi būti žmogus, o tik tada – kūrėjas. „Mano jautrumas, kuris anksčiau atrodė silpnybė, dabar tapo stiprybe. Tik per jautrumą galima pamatyti tikrą grožį.“ Ana tiki, kad emocijos – didžiausia žmogaus vertybė, o jos darbas – tas emocijas išsaugoti.
Gyvenimas kelyje ir šviesoje
Šiandien Ana Rosso – viena ryškiausių lietuvių fotografių, dirbančių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jos darbai kupini šviesos, švelnumo ir žmogiškumo. „Aš noriu, kad žmonės matytų grožį gyvenimo pradžioje, džiaugsme ir meilėje. Nes viskas, kas tikra, yra gražu“, – sako ji.
Jos kūryba – tai šviesos ir emocijos sintezė, kur kiekviena nuotrauka primena, kad gyvenimas – tarsi serija akimirkų, kurias verta sustabdyti. Laidoje Ana atveria savo pasaulį – jautrų, gyvą, kupiną meilės, drąsos ir tikėjimo žmogumi.
