„Gyvenimo papartėlių“ laidoje atlikėja ir dainų autorė Rūta MUR – charizmatiška kūrėja, kurios muziką gerbėjai atpažįsta iš jautrių tekstų, subtilios estetikos ir ypatingo santykio su pasauliu. Šįkart klausytojams ji atsivėrė kitu kampu – kalbėdama apie savo ryšį su gamta, augalais, kūrybos ciklais bei asmenines svajones. Atlikėją kalbina laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė.

Augalai – tapatybės ir kūrybos ženklai

Nuo pat pirmųjų minučių tapo aišku, kad augalai Rūtai MUR – tai daugiau nei žaluma vazonuose ar pievose. Jie lydi ją gyvenime kaip simboliai, įprasmina svarbiausias patirtis ir net tampa tatuiruotėmis ant odos. „Virš trisdešimties augalų jau gyvena ant mano odos. Kiekvienas jų – su savo istorija, išgyvenimu ar prasme,“ – sako atlikėja.

Pirmoji tatuiruotė buvo rūta – augalas, kuris simboliškai susijungė su jos pačios vardu ir pasirinktiniu sceniniu pseudonimu. Pasak Rūtos, augalų simbolika yra amžina, nesenstanti ir neišsemiama: „Augalai visada bus šalia mūsų. Jie negali tapti banalūs ar pasenę, todėl jie man atrodo tinkamiausi amžinam įamžinimui.“

Rūta pasakoja, kad augalus pasirenka neatsitiktinai – vieni primena vaikystę, kiti suteikia stiprybės ar padeda sustiprinti norimas asmenybės savybes. Ji prisimena močiutės fikusą, augantį jau keturis dešimtmečius, bei savo simpatiją pietų kraštų augalams.

Kūrybos sezonai – vasara patyrimams, ruduo dainoms

Ne mažiau įdomi ir atlikėjos kūrybos dinamika. Rūta atskleidžia, kad metų laikai stipriai veikia jos kūrybą: „Vasara – tai laikas, kai viskas bresta, žydi, kai pati kaupiu patirtis. Tada beveik nesukuriu dainų. Bet vos tik ateina ruduo – iškart atsiranda poreikis sėsti prie kompiuterio, rašyti, kurti. Beveik visi mano albumai gimė rudenį.“

Šis cikliškumas, pasak jos, yra tarsi vidinis gyvenimo ritmas, glaudžiai susijęs su gamta ir natūraliu žmogaus poreikiu derliaus nuėmimui – tik šįkart kūrybinio.

Minimalizmas ir tvarumas – kasdienybėje

Be muzikos ir tatuiruočių istorijų, Rūta kalba ir apie savo kasdienius pasirinkimus. Ji pripažįsta esanti minimalistė: namuose neturi nereikalingų daiktų, o daiktų gausa jai kelia ne ramybę, o chaoso jausmą. „Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau tvarkos galvoje. Ir tuo labiau jaučiuosi švaresnė pati su savimi,“ – sako ji.

Tvarumas ir pagarba gamtai jai svarbūs ne tik per simbolinius gestus, bet ir per paprastus sprendimus – pavyzdžiui, vietoje nupjautų gėlių Rūta renkasi vazoninius augalus, kuriuos gali auginti, prižiūrėti ir matyti augančius.

Svajonė apie vienkiemį

Įdomi pokalbio dalis – Rūtos svajonės apie ateitį. Ji prisipažįsta jau kurį laiką besidominti galimybe turėti vienkiemį atokiau nuo miesto. „Aktyviai žiūrinėju skelbimus. Svajoju apie vietą, kur galėčiau auginti prieskonines žoleles, vaistažoles, užsiauginti savo produktus,“ – dalijasi ji.

Vis dėlto atlikėja pripažįsta esanti ir realistė: svarsto, ar turėtų kantrybės bei jėgų tokiai kasdienybei. Tačiau ją įkvepia šeimos pavyzdžiai – mama ir teta jau dabar augina ir džiovina žoleles ar net gamina natūralius hidrolatus. „Tai tikras grįžimas į pirmapradį santykį su gamta. Šiame sintetiniame pasaulyje man labai norisi grįžti prie tikrumo,“ – sako Rūta.

Įkvėpimas – gamtoje ir kelyje

Dar viena atlikėjos aistra – motociklas. Ji pasakoja, kad važinėdama aplink Vilnių atranda nuostabias vietas, apie kurias net nežinojo. „Motociklas praplėtė mano žemėlapį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Dažnai įsimetu hamaką, randu ramesnę vietą miške, pasikabinu ir tiesiog klausausi gamtos,“ – atvirauja Rūta.

Tokios kelionės jai tampa būdu pabėgti nuo miesto triukšmo ir žmonių minios, o tylos akimirkos – tikru kūrybiniu šaltiniu.

Apie muziką, tylą ir gyvenimo pusiausvyrą

Rūta MUR pokalbis „Gyvenimo papartėliuose“ – tai ne tik istorija apie muziką. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris sąmoningai renkasi tikrumą, tylą ir paprastumą. Apie kūrybą, kuri gimsta iš gyvenimo ciklų ir natūralios sąsajos su gamta. Apie balansą tarp scenos šviesų ir vienatvės hamake miško glūdumoje.

„Svarbiausia leisti sau gyventi taip, kaip nori gyventi pats,“ – sako Rūta, linkėdama kiekvienam atrasti savo „gyvenimo papartėlį“.