„Gyvenimo papartėliai“ laidoje apsilankė botanikė, gamtinio apželdinimo specialistė ir mokslininkė Vilma Gudynienė, kuri nuoširdžiai ir įtaigiai kalbėjo apie tai, ką šiandien dažnas žmogus yra linkęs pamiršti – apie natūralias pievas, ekosistemų paslaugas ir mūsų atsakomybę už gamtą. Pokalbis su ja priminė, kad gamta nėra tik fonas mūsų kasdienybei. Ji – sudėtinga, gyva sistema, be kurios negalėtume kvėpuoti, maitintis ar gyventi taip, kaip gyvename dabar.

Ekosisteminės paslaugos – nematomos, bet gyvybiškai svarbios

Pasak V. Gudynienės, labai dažnai aplinką vertiname tik pagal tai, kokią tiesioginę naudą galime iš jos gauti – medieną, derlių ar išmokas už „žaliąsias juostas“. Tačiau toks požiūris yra pernelyg siauras, nes neatsižvelgiame į tai, ką gamta suteikia mums nemokamai ir nuolat. „Visi tie natūraliai vykstantys procesai turi nežmoniškai didelę vertę, nes žmogui jų atkurti reikėtų milžiniškų investicijų,“ – pabrėžė pašnekovė. Miškai filtruoja orą, pievos kaupia drėgmę, vabzdžiai apdulkina augalus, o dirvožemyje gyvuojanti įvairovė palaiko visą mūsų maisto grandinę. Jei visa tai būtų sunaikinta, žmogui atkurti tokią sistemą būtų beveik neįmanoma.

Monokultūrų grožis ir pavojus

Kiekvieną vasarą socialiniuose tinkluose mirga nuotraukos iš geltonuojančių rapsų ar bangomis banguojančių kviečių laukų. Nors jie atrodo patraukliai, mokslininkams tokie vaizdai kelia susirūpinimą. Monokultūriniai laukai yra ypač pažeidžiami ligų ir kenkėjų invazijų, o jų purškimui naudojamos cheminės medžiagos naikina visą kitą gyvybę. Ilgainiui tokie sprendimai silpnina dirvožemį, mažina biologinę įvairovę ir sukuria neatsikuriančias „dykumas“.

Invaziniai augalai – tylioji grėsmė

Dar viena didelė problema – invaziniai augalai, tokie kaip Sosnovskio barštis ar rykštenės. Jie greitai plinta, užgoždami vietines rūšis, ir pakeičia visą buveinę. „Invazinis augalas – kaip invazija į šalį. Jis išstumia kitus, plinta žaibiškai, o po juo nelieka nė vienos vietinės rūšies,“ – teigė pašnekovė. Kovoti su tokiais augalais yra sudėtinga, o kuo ilgiau delsiame, tuo daugiau laiko ir resursų prireikia atkurti natūralią pievą.

Pievos atkūrimas – kantrybės reikalaujantis menas

Vis dėlto yra ir gerų žinių – pievas galima atkurti, nors procesas ir ilgas. Vilma Gudynienė dalijosi praktiniais patarimais, kaip tai padaryti net savo kieme ar ant stogo. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti dirvožemio tipą, pasitarti su specialistais ir užsisakyti tinkamų sėklų. Procesas nėra greitas – kartais prireikia kelių mėnesių, kol gaunamos sėklos iš augintojų užsienyje, o pati pieva pražysta tik antraisiais metais. Tačiau rezultatas atperka pastangas. „Pievą pasėjus pavasarį, pirmą kartą ji pilnai pražysta tik antraisiais metais,“ – priminė V. Gudynienė. Tokia pieva tampa ne tik kiemo puošmena, bet ir buveine vabzdžiams, paukščiams, įvairioms augalų rūšims. Be to, ji praktiška – užtenka vieną kartą per metus nušienauti, o priežiūra minimali.

Žvilgsnis į ateitį

Pokalbyje buvo paliestos ir klimato kaitos temos. Botanikė pastebėjo, kad mūsų krašte po truputį nyksta spygliuočiai, o ateityje turėtume ruoštis tam, kad vyraus lapuočiai. Šie procesai vyksta lėtai, tačiau jau dabar verta galvoti, kokius medžius sodiname savo aplinkoje. V. Gudynienė ragina žmones pažinti gamtą iš arčiau – ne tik grožėtis ja, bet ir suprasti jos dėsnius. Todėl ji dažnai veda ekskursijas po pievas, kur dalyviai turi galimybę susipažinti su orchidėjomis, retais paukščiais ar net grybais, kurių egzistavimą daugelis nė neįsivaizduoja.

Palinkėjimas klausytojams

Pokalbio pabaigoje Vilma Gudynienė linkėjo visiems daugiau atidumo ir šilumos gamtai. „Samoningumą, norą, geranoriškumą – tiek ir būtų gana,“ – sakė ji. Nesvarbu, ar gyvename mieste, ar kaime, kiekvienas galime prisidėti prie aplinkos išsaugojimo – palikdami žalią juostą, pasėję pievą ar tiesiog neardydami natūralios augmenijos. Tai paprasti, bet reikšmingi žingsniai, galintys nulemti mūsų bendrą ateitį.