Tėvo dienos proga laida „Genijų šlepetės“ klausytojus pakvietė į ypatingą pokalbį. Vedėjas Simonas Poška šįkart kalbino ne tik žinomą menininką, bet ir savo tėtį – freskistą, restauratorių, pedagogą bei dailininką Vytautą Pošką. Pokalbyje atsivėrė ne tik profesinis kūrėjo pasaulis, bet ir asmeninės istorijos apie kūrybą, šeimą, atsakomybę bei santykį su laiku.

Menas viešose erdvėse: nuo idėjos iki miesto simbolio

Vienas ryškiausių Vytauto Poškos darbų – Saulės laikrodis ant Valdovų rūmų fasado Vilniaus Katedros aikštėje. Laidoje menininkas prisiminė ilgą kūrybinį procesą, konkursą, komisijos vertinimus bei techninius iššūkius, kuriuos teko įveikti kuriant kūrinį, tapusį neatsiejama miesto dalimi.

„Man buvo labai didelė atsakomybė labai tiksliai išpjauti viską, kad jis nesumeluotų laiko.“

Pašnekovas atskleidė, kad tokie darbai reikalauja ne tik kūrybiškumo, bet ir bendradarbiavimo su architektais, inžinieriais, restauratoriais bei kitais specialistais. Viešojoje erdvėje atsirandantis kūrinys tampa ne vien autoriaus, bet ir visos komandos darbu.

Freska – menas, reikalaujantis kantrybės

Pokalbio metu daug dėmesio skirta freskos technikai, kurią Vytautas Poška puoselėja jau kelis dešimtmečius. Menininkas pasakojo apie darbą su šlapiu tinku, technologinius procesus ir specifinius įgūdžius, kurių reikia monumentaliosios dailės kūrėjui.

Laidoje aptarta ir tai, kaip keitėsi freskų kūrimo praktika, kokią įtaką daro skaitmeninės technologijos bei kokia galėtų būti šio meno ateitis.

„Dabar aš įsivaizduoju šiuolaikinį freskistą, kuris sėdi krėsle prie kompiuterio, o freską už jį purškia dronai.“

Kai kūriniai dingsta

Ne mažiau įdomi pokalbio dalis buvo skirta meno kūrinių likimui. Vytautas Poška atvirai kalbėjo apie atvejus, kai jo darbai buvo sunaikinti arba prarasti pasikeitus pastatų paskirčiai.

Vienas tokių pavyzdžių – freska buvusiame restorane „Sparnai“, kurios likimas iki šiol nėra aiškus. Menininkas neslėpė, kad kiekvienas kūrinio praradimas palieka emocinį pėdsaką.

„Kūriniai yra kaip vaikai – norisi, kad jie išliktų.“

Ši pokalbio dalis palietė platesnę temą – kultūros paveldo išsaugojimą ir visuomenės atsakomybę saugoti tai, kas sukurta ankstesnių kartų.

Restauracija – istorinis detektyvas

Vytautas Poška pasidalijo ir restauratoriaus darbo užkulisiais. Anot jo, restauracija dažnai primena istorinį tyrimą, kai tenka ieškoti archyvų, analogų, senų nuotraukų ar kitų šaltinių, leidžiančių suprasti, kaip kūrinys atrodė prieš dešimtmečius ar net šimtmečius.

Menininkas pasakojo apie darbą bažnyčiose, istoriniuose pastatuose bei projektus, kuriuose teko prikelti kūrinius naujam gyvenimui.

„Restauracija yra tada, kai išlikęs autentas, o tu šalia jo tik labai subtiliai prisilieti.“

Kūrybinė laisvė ir eksperimentai

Nors visuomenei Vytautas Poška dažniausiai žinomas kaip freskistas, jo kūrybinis laukas kur kas platesnis. Pokalbio metu jis prisiminė performansus su muzikantais, improvizacijas, eksperimentus tapyboje bei įvairių meno krypčių paieškas.

„Per gyvenimą teko išbandyti įvairiausių stilių – nuo siurrealizmo iki ekspresionizmo.“

Pašnekovas pabrėžė, kad būtent tapyboje jis jaučia didžiausią kūrybinę laisvę, nes čia nėra techninių ar biurokratinių apribojimų, kurie dažnai lydi didelius viešosios erdvės projektus.

Mokytojas, kuris mokosi kartu su studentais

Laidoje kalbėta ir apie pedagoginę veiklą Vilniaus dailės akademijoje. Vytautas Poška pasakojo, kad darbas su studentais leidžia nuolat išlikti kūrybiškai budriam ir sekti naujausias meno tendencijas.

„Studentai užduoda tokių klausimų, kad reikia būti pasiruošus visada reaguoti ir atsakyti.“

Pasak jo, jaunieji menininkai dažnai nori iš karto laužyti taisykles, tačiau pirmiausia svarbu suprasti pagrindus, o tik tada ieškoti savito kelio.

Tėvo dienos pokalbis apie daugiau nei meną

Šis „Genijų šlepečių“ epizodas tapo ne tik pokalbiu apie freskas, restauraciją ar parodas. Tai buvo dviejų kartų dialogas apie kūrybą, vertybes, profesinį kelią ir šeimos tradicijas. Pokalbis atskleidė žmogų, kurio darbai puošia miestų sienas, tačiau kurio svarbiausi principai slypi ne mene, o požiūryje į gyvenimą, atsakomybę ir nuolatinį mokymąsi.