Šios laidos svečiai – tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai, smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, kuriuos klausytojai geriausiai pažįsta kaip išskirtinį duetą „Duettissimo“. Jų kūrybinė veikla apima ne tik solinę ir kamerinę muziką prestižinėse koncertų salėse, bet ir aktyvų kultūrinį darbą Lietuvoje – jie yra kelių svarbių festivalių meno vadovai, iniciatoriai ir puoselėtojai.

Ši laida – tai proga pažinti juos ne tik kaip muzikantus, bet ir kaip jautrius pasakotojus, tėvus, improvizacijos meistrus ir du žmones, kuriems muzika yra ir profesija, ir gyvenimo būdas, ir vidinė filosofija.

Vaikystės susitikimas: pradžia, kurios niekas nebūtų nuspėjęs

Nors šiandien Dalia ir Glebas – vienas žinomiausių Lietuvos duetų, jų tarpusavio istorija prasidėjo dar vaikystėje Naujosios Vilnios muzikos mokykloje. Pirmasis įspūdis buvo labiau komiškas nei romantiškas. Dalia prisimena:

„Turėjau raudoną striukę ir baltą kepurę. Glebas į mane pažiūrėjo ir sako: tu atrodo kaip Santa Klausas.“

Tuo metu ji iš gėdos pabėgo, o Glebas iki šiol tikina, kad tai buvo… komplimentas:

„Man atrodė, kad jis labai gražus paltukas… Bet žinot, berniukai komplimentų sakyti nemoka.“

Ši istorija – savotiškas prologas jų būsimai kūrybinei partnerystei, kuri sugrįžo jau studijų metais Vienoje.

Vienos metai: brandos, atradimų ir „Duettissimo“ gimimo laikas

Vienoje jie ne tik gilino muzikines žinias, bet ir pradėjo muzikuoti kartu rimčiau.
Abi pusės ypatingai išskiria kamerinės muzikos profesorių Johannes Meissl, kuris padėjo jiems atrasti dueto kalbą.

Lūžinis momentas – Vytauto Barkausko kūrinio „Duettissimo“ gimimas ir premjera „Musikverein“ salėje. Kompozitorius atvyko pats, o kūrinys ne tik įprasmino jų duetinę tapatybę, bet ir tapo pavadinimo ištakomis.

Dalia prisimena Barkausko reakciją repeticijoje:

„Jis sakė: o aš neįsivaizdavau, kad čia taip skambės.“

O pats pavadinimas buvo tarsi ženklas – natūraliai užgimusi jų kūrybinė tapatybė.

Sugrįžimas į Vilnių: miestas, kuris kalbėjo jų kalba

Nors Viena – patogi, kultūriškai brandi ir svetinga, abu jautė, kad Vilnius yra ne mažiau jų namai.
Grįžimas nebuvo „misija“, greičiau – natūralus vidinis procesas, kaip Dalia sako:

„Vilnius man buvo visą laiką toks jausmas, kad aš čia esu ir čia man iš tikrųjų gerai.“

Įsitraukimas į Lietuvos kultūrinį gyvenimą buvo organiškas: projektai, festivaliai, koncertai, naujos idėjos ir iniciatyvos. Tai tapo ne tik grįžimu, bet ir prasmingu įsiliejimu į muzikos bendruomenę.

Festivaliai: rizikos, vizijos ir atkaklumas

„Duettissimo“ kartu ar atskirai kuria ir vadovauja trims festivaliams Lietuvoje:

• Josepho Achrono muzikos festivaliui
• Kintų muzikos festivaliui
• Kalėdiniam Vilniui

Pastarasis šiandien jau tapo vilniečių tradicija, tačiau pradžia buvo gerokai kuklesnė. Glebas prisimena pirmą koncertą:

„Pirmame festivalio koncerte buvo kokie šeši žmonės… Ir aš galvojau – kam čia viską darom?“

Tačiau jau antrais metais publika sugrįžo, pradėjo pirkti bilietus į visą ciklą, o festivalis išaugo iki sold-out renginių su didelėmis programomis ir orkestru.

Ši dalis pokalbyje atskleidžia, kaip svarbu Lietuvoje kurti naujus kultūrinius įpročius – su rizika, bet ir su tikėjimu.

Gyvenimas kelyje: 70 koncertų per metus ir tikri iššūkiai

Dueto gyvenimas – intensyvus, neretai primenantis nuolatinį judėjimą tarp skrydžių, koncertų ir miestų. Dažnai jie keliauja ne dviese, o visa šeima, kartu su vaiko vežimėliu, violončele ir tarptautiniais lėktuvų graficais.

Glebas šmaikštauja:

„Tai nėra tiesiog du atlikėjai – tai karavanas.“

Dalia pabrėžia poilsio svarbą:

„Jeigu naktį negerai išsimiegi, tada scenoje psichologiškai jautiesi blogai.“

Jie jau seniai suprato, kad mylimi ritualai – gera lova, tylus viešbutis, ramybė, tvarka ir laikas sau – nėra prabanga, o būtinybė profesionalui.

Psichologiniai iššūkiai: kiekvienas koncertas – tarsi pirmas

Nors koncertai suteikia energijos, yra ir kita pusė – įtampa, atsakomybė, fizinis nuovargis ir būtinybė nuolat „būti formoje“.

Dalia atvira:

„Mūsų profesija turi gražią pusę, bet ir tą, kur kiekvieną kartą išeini į sceną kaip nuo nulio.“

Kalbama ir apie sustingimo akimirkas, „blackoutus“, minčių bloką – dalykus, apie kuriuos atlikėjai dažniausiai nekalba garsiai, nors jie dažni net labai patyrusiems muzikantams.

Šeimos dinamika: kasdienybės improvizacijų menas

Jų gyvenimas – tarsi tęstinė kamerinė muzika: nuolatinis klausymasis, derinimasis, bendras ritmas ir kompromisai.

Glebas apie buitinę realybę:

„Kai daugiau koncertų – namie būna ne taip švaru. Kai mažiau – tada susitvarkom.“

Nors skamba juokingai, tai puikus atspindys, kaip kūryba ir buitis nuolat susipina.

Atostogos: jūra, tyla ir grįžimas į save

Pokalbis baigiasi kalba apie poilsį – sąmoningą, tikrą, ne tarp koncertų grūstą laisvą dieną, o pereinamą į kitą ritmą.

Dalia sako:

„Atostogos mums – jūra, šiluma ir kuo mažiau žmonių.“

Jie renkasi vietas, kuriose gali pabūti tik su savimi, šeima ir gamta. Vietas, kuriose nereikia būti nei „Duettissimo“, nei „mamyte ir tėčiu“, nei „atlikėjais“ – tik žmonėmis.

Laida, atskleidžianti tikrąją Duettissimo esmę

Šis pokalbis atveria platesnį duetų portretą – su humoru, švelnumu, išmintimi ir nuoširdumu. Jis parodo, kokia plati jų veiklos amplitudė: nuo tarptautinių scenų iki namų koncertų tvarkantis kambarį, nuo festivalio rizikų iki švelnių atostogų prie jūros, nuo raudonos striukės vaikystėje iki simfoninių projektų šiandien.

Tai epizodas, kuris leidžia pamatyti „Genijų šlepetės“ – žmones, kurie scenos blizgesį keičia nuoširdumu, o muziką – gyvenimu kartu.