Vaikų finansinis raštingumas prasideda šeimoje – nuo pirmųjų pokalbių apie pinigus, kišenpinigių ir kasdienių sprendimų, kurie padeda vaikui suprasti pinigų vertę. Tačiau tėvams dažnai kyla klausimų: kaip mokyti vaikus apie pinigus, kiek duoti kišenpinigių vaikams, kada pradėti kalbėti apie taupymą ir kaip išmokyti vaiką planuoti savo išlaidas? Apie vaikų finansinį ugdymą, atsakomybę ir santykį su pinigais laidoje „Atsakinga tėvystė“ Neringa Čeponė ir Vaida Rimkūnė kalbėjosi su Sigita Strockyte-Varne, SEB banko asmeninių finansų eksperte. Pokalbyje aptarta, kaip finansinis raštingumas šeimoje formuojamas per kasdienę patirtį, aiškius susitarimus ir atvirą bendravimą.

Kalbėti apie pinigus su vaikais tampa vis drąsiau

Pasak Sigitos Strockytės-Varnės, požiūris į vaikų finansinį ugdymą keičiasi. Tėvai vis dažniau supranta, kad apie pinigus su vaikais reikia pradėti kalbėti dar anksti, net jei patys nesijaučia esantys finansų ekspertais.

„Iš tiesų mūsų elgesys yra pats teisingiausias, jeigu mes kartais šiek tiek sąmoningai pagalvojame, ką sakome vaikams, o ko nesakome.“

Ekspertės teigimu, mokyti vaikus finansinio raštingumo nėra būtina paversti sudėtinga teorine pamoka. Daug svarbesni yra kasdieniai sprendimai, pokalbiai ir šeimoje priimami susitarimai. Vaikas gali mokytis planuoti pinigus tiesiog stebėdamas, kaip šeima priima sprendimus, aptardama pirkinius ir mokydamasi iš realių situacijų.

Kišenpinigiai – ne papildoma išlaida, o atsakomybės perdavimas

Viena pagrindinių pokalbio temų – kišenpinigiai. Tėvams dažnai kyla klausimas, kokią sumą skirti vaikui ir ar apskritai verta tai daryti.

Sigita pabrėžia, kad kišenpinigių dydis turėtų priklausyti ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir nuo to, kokią atsakomybę tėvai jam perduoda. Jeigu iš kišenpinigių vaikas turi apmokėti tik nedidelius norus, suma gali būti viena, tačiau didėjant atsakomybėms ji gali keistis.

Svarbiausia iš anksto susitarti, ką vaikas iš savo pinigų pirks ir ko tėvai nuo šiol nebepirks už jį. Tai gali būti nedideli užkandžiai, kompiuteriniai žaidimai, dovanos draugų gimtadieniams ar kiti vaiko norai.

„Kišenpinigiai neturi būti papildomos išlaidos tėvams. Tai yra suma, kurią jūs perleidžiate vaikui ir jūs tiesiog tam tikrų dalykų už jį nebeperkate.“

Toks susitarimas leidžia vaikui suprasti, kad pinigai yra riboti ir kad kiekvienas pasirinkimas reiškia tam tikrą kitą pasirinkimą. Jeigu pinigus išleidžiame vienam dalykui, jų gali nebelikti kitam.

Ar galima mokėti už pažymius ir namų ruošos darbus?

Dar vienas tėvams aktualus klausimas – ar pinigai gali būti priemonė skatinti vaiką mokytis, tvarkytis namuose ar atlikti kitus darbus.

Sigita rekomenduoja reguliarių kišenpinigių nesieti nei su pažymiais, nei su įprastais šeimos buities darbais. Pasak jos, tokiu atveju vaikas gali išmokti, kad prisidėti prie šeimos ar siekti rezultatų verta tik tuomet, kai už tai gaunamas atlygis.

„Jeigu jūs kaip mama plaunate tas pačias grindis nemokamai, tai turėtų ir vaikas padėti ir prisidėti.“

Vis dėlto ekspertė išskiria kitokią situaciją – papildomą iniciatyvą. Jeigu vaikas pats nusprendžia dalyvauti olimpiadoje, konkurse ar imtis veiklos, kuriai reikia papildomų pastangų, toks proaktyvumas, jos teigimu, gali būti papildomai paskatintas.

Kišenpinigiai neturėtų tapti bausme

Pokalbyje daug dėmesio skirta ir vienai dažnai tėvų naudojamai priemonei – kišenpinigių atėmimui kaip bausmei.

Sigita ragina reguliarių kišenpinigių nesieti su vaiko elgesiu. Jeigu vaikas nežino, ar kitą savaitę ar mėnesį gaus sutartą sumą, jam sunku išmokti planuoti ir valdyti savo pinigus.

„Vaikas nebegali pasitikėti kišenpinigiais. Reiškia, jeigu aš nežinau, kiek aš gausiu kiekvieną mėnesį, jis negali ugdyti tų finansinių įpročių, kuriuos mes norime jį išmokyti.“

Todėl finansinis ugdymas, pasak ekspertės, turėtų remtis aiškiomis taisyklėmis, pastovumu ir galimybe vaikui patirti savo sprendimų pasekmes.

Kai pinigai baigiasi anksčiau laiko

O ką daryti, kai vaikas visus kišenpinigius išleidžia anksčiau nei sutarta ir vėl kreipiasi į tėvus?

Sigitos atsakymas paprastas – ne visada reikėtų skubėti papildyti vaiko piniginę. Žinoma, baziniai poreikiai turi būti patenkinti, tačiau jeigu kalbama apie norus ar išlaidas, kurių buvo galima išvengti, vaikui svarbu patirti planavimo pasekmę.

„Kai jis patirs, kad pasibaigė pinigai ir man niekas daugiau neduoda, tai va tada jis ir išmoks, kad kitą kartą galbūt aš jau visai kitaip turėčiau dėliotis.“

Tokiu būdu klaida tampa praktine pamoka. Vaikas gali pats pamatyti, kad spontaniški sprendimai turi pasekmes ir kad norint pinigų užtekti ilgesniam laikui reikia planuoti.

Šeimos finansiniai sunkumai – apie juos taip pat galima kalbėti

Gyvenime pasitaiko situacijų, kai šeimos finansinė padėtis pasikeičia – vienas iš tėvų gali netekti darbo, atsirasti netikėtų išlaidų ar tiesiog tam tikram laikotarpiui sumažėti šeimos pajamos.

Tokiais atvejais ekspertė rekomenduoja nuo vaikų neslėpti situacijos, tačiau kartu neperkelti jiems suaugusiųjų nerimo. Vaikui galima paprastai paaiškinti, kad šeima išgyvena finansiškai sudėtingesnį laikotarpį ir dėl to tam tikrų poreikių teks atsisakyti.

„Nebijoti, atvirai pasikalbėti apie situaciją ir pasakyti, kad tai yra laikina, kad kartu mes išspręsime, nes mes esame šeima, mes esame susitelkę ir mes kartu galime tai padaryti.“

Atvirumas šiuo atveju gali tapti ne papildomu nerimo šaltiniu, o galimybe vaikui suprasti, kaip šeima priima finansinius sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis.

Kiek vaikui pasakoti apie tėvų pajamas?

Klausimas apie tėvų atlyginimą taip pat anksčiau ar vėliau iškyla daugelyje šeimų. Sigita pabrėžia, kad nėra vieno universalaus atsakymo, kiek konkrečiai informacijos reikėtų pateikti vaikui. Svarbu atsižvelgti į jo amžių ir į tai, kodėl jis tuo domisi.

Vyresniam vaikui galima paaiškinti ne tik šeimos pajamas, bet ir parodyti, kur tie pinigai iškeliauja – būsto paskolai, komunalinėms išlaidoms, maistui, būreliams ir kitoms reikmėms.

„Labai svarbu pasakant A pasakyti ir B, ne tik pinigų sumą.“

Tokiu būdu vaikas mato ne tik vieną didelį skaičių, bet ir supranta, kad šeimos pajamos turi būti paskirstytos tarp daugybės skirtingų poreikių.

Grynieji ar banko kortelė?

Laidoje taip pat aptarta, kada vaikui galima pradėti naudoti banko kortelę. Pasak ekspertės, mažam vaikui pirmąjį eurą galima duoti grynaisiais, tačiau pradėjus lankyti mokyklą kortelė gali tapti patogiu būdu mokytis naudotis pinigais.

Vis dėlto pati kortelė savaime finansinio raštingumo neišmoko. Vaikas turi turėti galimybę matyti savo sąskaitos likutį ir suprasti, kiek pinigų jis dar turi.

Tai leidžia virtualius pinigus paversti konkrečia suma, kurią vaikas gali stebėti ir planuoti. Kaip ir grynųjų atveju, svarbu matyti ribą – jeigu pinigų liko trys eurai, vadinasi, būtent tiek ir galima išleisti.

„Reikia“ ir „noriu“ – du skirtingi dalykai

Dar vienas praktiškas būdas mokyti vaikus valdyti pinigus – atskirti tai, ko reikia, nuo to, ko norisi. Pokalbyje aptarta, kad baziniai poreikiai, tokie kaip maistas, sveikata ar būtini drabužiai, neturėtų būti tapatinami su vaiko norams skirtais kišenpinigiais.

Sigita pabrėžia, kad kišenpinigiai pirmiausia gali būti skirti vaikui mokytis valdyti savo norus – planuoti pirkinius, taupyti ir suprasti, kad norimam daiktui kartais reikia palaukti.

„Kišenpinigiai yra skirti norams valdyti, bet ne baziniams poreikiams.“

Toks atskyrimas padeda išvengti situacijų, kai vaikas lygina tik savo kišenpinigių sumą su draugų gaunama suma, neįvertindamas, kiek šeima papildomai išleidžia jo maistui, būreliams, sveikatai, drabužiams ar kitoms reikmėms.

Finansinis raštingumas prasideda nuo kasdienių pokalbių

Pokalbio pabaigoje Neringa ir Vaida apibendrino pagrindinę diskusijos mintį – atsakingi šeimos finansai prasideda nuo sąmoningumo ir atvirumo. Vaikų finansinis ugdymas nebūtinai reikalauja sudėtingų metodų. Jis gali prasidėti nuo pirmojo euro, pirmųjų kišenpinigių, pokalbio apie pirkinius ar bendro banko sąskaitos išrašo peržiūrėjimo.

Svarbiausia vaikui suteikti galimybę mokytis praktiškai – planuoti, rinktis, taupyti, klysti ir suprasti savo sprendimų pasekmes. Finansiniai įgūdžiai formuojasi palaipsniui, o šeima yra viena pirmųjų vietų, kur vaikas gali išmokti ne tik skaičiuoti pinigus, bet ir suprasti atsakomybę už savo pasirinkimus.