Šeimos kasdienybėje netrūksta situacijų, kai tėvystė, darbas, santykiai ir rūpinimasis savimi tampa dideliu iššūkiu. Kaip atpažinti nuovargį šeimoje, suprasti, kada jis perauga į šeimos krizę, ir neprarasti ryšio su artimiausiais žmonėmis? Laidoje „Atsakinga tėvystė“ psichoterapeutė Brigita Kaleckaitė kalbasi apie šeimos santykius, tėvystę, vaikų auklėjimą, santykių krizes ir šeimos atsparumą. Pokalbyje ieškoma atsakymų, kaip šeimos nariams geriau suprasti savo ir vienas kito poreikius, pastebėti pervargimo ženklus ir išlaikyti ryšį net sudėtingais gyvenimo etapais.

Nuovargis – ne tik jausmas, bet ir signalas

Pasak Brigitos Kaleckaitės, Lietuvoje nuovargio tema yra ypač ryški. Gyvenimo tempas, noras daug pasiekti, daugybė darbų, įsipareigojimų, pramogų, vaikų būrelių ir kitų veiklų dažnai nepalieka pakankamai vietos poilsiui.

„Mes tikrai Lietuvoj labai visi skubam, bėgam, siekiam, kas nėra blogai. Mes turim didžiulį alkį mokslams, darbams ir tokio didžiulio noro ir susidomėjimo kažką gyvenime nuveikti. Tačiau, be abejo, nelabai mokome ilsėtis.“

Pokalbyje aptariama, kaip atpažinti momentą, kai nuovargis jau nėra tiesiog laikinas išsekimas. Vienas iš svarbių ženklų – savijauta po poilsio. Jei žmogus po savaitgalio atsikelia vis dar visiškai pavargęs, sunkiai miega, tampa itin jautrus, dažnai pyksta ar verkia, verta atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta jo gyvenime.

Psichoterapeutė pabrėžia, kad ne kiekvieną sunkesnį laikotarpį reikia vertinti kaip krizę ar iš karto priimti didelius sprendimus. Kartais pirmiausia reikia sustoti ir pailsėti, kad sprendimai būtų priimami ne iš visiško išsekimo.

Šeimos krizė nebūtinai reiškia, kad šeimai blogai

Krizės šeimoje dažnai suprantamos kaip kažkas neigiamo, tačiau Brigita Kaleckaitė siūlo į jas pažvelgti kitaip. Krizė gali reikšti etapą, kai ankstesni gyvenimo būdai nebeveikia, o naujų dar nespėjome išmokti.

„Krizė tai yra, kai seni metodai nebepadeda, seni būdai, kaip aš gyvenau, nebeveikia, o naujų dar nemoku.“

Šeimos gyvenime tokių etapų gali būti ne vienas. Poros santykiai keičiasi pradėjus gyventi kartu, gimus vaikui, vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, paauglystėje, vaikams išėjus iš namų. Taip pat šeimą gali užklupti netikėtos krizės – skyrybos, liga, artimo žmogaus netektis ar finansiniai sunkumai.

Tokie pokyčiai reikalauja ne tik kantrybės, bet ir gebėjimo prisitaikyti. Krizė gali tapti laikotarpiu, kai šeima mokosi naujų būdų būti kartu.

Už konflikto slypi nepatenkintas poreikis

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – poreikiai. Konfliktas šeimoje dažnai nėra vien apie tai, kas buvo pasakyta ar nepadaryta. Už priekaišto dėl neišplautų indų, nepakankamo dėmesio ar kitokio elgesio gali slypėti nepatenkintas žmogaus poreikis.

„Už kiekvieno konflikto yra poreikis.“

Todėl, pasak Brigitos Kaleckaitės, svarbu neapsiriboti klausimu, kas kaltas, bet pabandyti suprasti, ko iš tikrųjų trūksta kitam žmogui. Tai ypač aktualu kalbantis su vaikais ir paaugliais. Specialistė dalijasi ir asmenine patirtimi, kaip atkūrė santykį su paaugle dukra, daugiau dėmesio skirdama jos interesams ir poreikiams, o ne bandydama organizuoti formalų „rimtą pokalbį“.

Tai leidžia pažvelgti į bendravimą kitaip – ne tik reikalauti, kad kitas žmogus keistųsi, bet ir bandyti pamatyti, kuo jis gyvena, kas jam svarbu ir kaip užmegzti ryšį per tai, kas jam aktualu.

Ar mokame iš tikrųjų kalbėtis?

Pokalbis šeimoje dažnai pristatomas kaip vienas pagrindinių būdų spręsti problemas. Tačiau vien pasakyti „reikia pasikalbėti“ ne visada pakanka. Svarbu ir tai, kaip tas pokalbis vyksta.

Laidoje kalbama apie tai, kad konfliktinėje situacijoje žmogus gali užsidaryti, gintis arba norėti pabėgti. Todėl kartais pokalbiui reikia pasirinkti tinkamesnę aplinką ir laiką – pavyzdžiui, ramiai pasivaikščioti ir kalbėtis nebandant iš karto išspręsti visų šeimos problemų.

Taip pat svarbu pokalbio metu matyti ne tik save, bet ir kitą. Brigita Kaleckaitė pastebi, kad į terapiją atėję žmonės neretai būna susitelkę į savo skausmą, savo poreikius ir savo poziciją. Tačiau santykiuose reikia išmokti matyti abi puses.

Priklausomybės ir technologijos šeimos santykiuose

Dar viena pokalbio tema – priklausomybės, ypač susijusios su telefonu, kompiuteriniais žaidimais ir kitomis technologijomis. Specialistė pabrėžia, kad priklausomybė nėra poreikis, todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti jos požymius.

Pokalbyje aptariama, kad vien draudimai ir taisyklės ne visada veikia. Kalbant apie paauglius, galima ieškoti kitų bendrų veiklų, domėtis tuo, kas jiems patinka, ir kurti ryšį ne vien per kritiką ar bandymą kontroliuoti. Vis dėlto, kai priklausomybė tampa rimta, vien šeimos pastangų gali nepakakti – tuomet reikalinga specializuota profesionali pagalba.

Atspari šeima nėra ta, kurioje nėra krizių

Brigita Kaleckaitė taip pat kalba apie šeimos atsparumą. Atspari šeima nebūtinai yra ta, kurioje niekas nesipyksta, visi visada jaučiasi gerai ir gyvenime nepasitaiko sunkumų.

„Atsparumas tai nėra tvirtumas, abejingumas, buvimas be emocijų ir nereagavimas. Atsparumas tai yra mūsų gebėjimas atsistatyti po sunkių gyvenimo situacijų.“

Šiam gebėjimui svarbus palaikymas, supratimas ir priėmimas. Net sudėtingas išgyvenimas vaikui nebūtinai turi tapti ilgalaike trauma, jei šalia yra suaugusiųjų, kurie padeda suprasti, kas vyksta, leidžia užduoti klausimus ir kartu išbūna sunkų laikotarpį.

Skyrybos neturi reikšti nuolatinės kovos

Laidoje aptariamos ir skyrybos bei tai, kaip jos paveikia vaikus. Pasak Brigitos Kaleckaitės, po skyrybų gyvenimas nebūtinai tampa paprastesnis – šeimos sistema tampa sudėtingesnė, joje atsiranda daugiau žmonių, santykių ir aplinkybių, kurias reikia derinti.

Todėl ypač svarbu, kad vaikai nebūtų įtraukiami į tėvų konfliktus. Specialistė dalijasi ir savo asmenine patirtimi, pabrėždama, kad vaikams svarbu matyti, jog tėvai nekovoja tarpusavyje.

„Neapsimesti, kad nekovojam, o nekovoti.“

Mažas žingsnis gali pakeisti šeimos savijautą

Pokalbio pabaigoje Brigita Kaleckaitė pateikia paprastą klausimą, kurį, jos teigimu, verta užduoti sau pavargusioje šeimoje: ką aš galiu padaryti šiandien, kad nors kiek geriau pasijustų aš ir mano šeima?

Tai nebūtinai turi būti didelis pokytis. Kartais pradėti galima nuo skanios vakarienės, pasivaikščiojimo, dėmesio ar apkabinimo.

„Vienas nors mažas žingsnis, nors skani vakarienė, nors paprastas pasivaikščiojimas, nors mažas dėmesys, nors apsikabinimas.“