Gydytojos neurologės ir psichoterapeutės Gintarės Aukselės profesinė patirtis atskleidžia mažiau matomą gydytojų kasdienybės pusę. Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė su knygos „LRezidentė“ autore kalbasi apie rezidentūrą Lietuvoje, atsakomybę už pacientus, gydytojų emocinę sveikatą ir iššūkius, su kuriais medikai susiduria profesiniame kelyje. Pokalbyje taip pat aptariama, ar gydytojas turi teisę pasakyti „nežinau“, kaip neurologija papildo psichoterapiją ir kokią vietą sveikatos informacijos paieškoje užima dirbtinis intelektas medicinoje. Tai atviras žvilgsnis į gydytojo profesiją, abejones, empatiją ir kasdienį mokymąsi suprasti tiek pacientą, tiek save.

Kelias į mediciną ne visada prasideda nuo vaikystės svajonės

Šiandien Gintarė Aukselė dirba neurologe ir psichoterapeute, tačiau jos profesinis kelias prasidėjo ne nuo tvirto apsisprendimo tapti gydytoja. Iš mažo miestelio kilusi pašnekovė pasakojo, kad mokykloje jai gerai sekėsi mokslai, todėl teko svarstyti, kokią profesiją pasirinkti. Iš pradžių ji studijavo mikrobiologiją ir biotechnologiją, tačiau netrukus suprato norinti ieškoti kitos krypties.

Neurologiją Gintarė pasirinko svarstydama, kokioje medicinos srityje galėtų dirbti ir kokia aplinka jai būtų priimtina. Tai nebuvo iš anksto suplanuota svajonė ar istorija apie nuo vaikystės žinotą pašaukimą. Priešingai, pašnekovė pabrėžė, kad santykis su gydytojo profesija formuojasi palaipsniui, o net ir įgijus kvalifikaciją ne visuomet išnyksta klausimai apie savo vietą profesijoje.

„Jau trečius metus dirbu neurologe, bet kartais vis dar pagalvoju, ar žmonėms nereikėtų tikro gydytojo“, – atvirauja Gintarė Aukselė.

Ši mintis atskleidžia vieną svarbiausių pokalbio temų: profesinė patirtis ir žinios nebūtinai panaikina abejones. Gydytojas taip pat mokosi, kaupia patirtį ir kasdien iš naujo įvertina savo gebėjimus.

Rezidentūra ir realybė, kurios neparodo baltas chalatas

Medicinos kelias ilgas. Baigus medicinos studijas, dar laukia rezidentūra, kurios trukmė priklauso nuo pasirinktos specialybės. Gintarė Aukselė pasakojo, kad pradėjusi dirbti susidūrė ne tik su profesiniais iššūkiais, bet ir su būtinybe išmokti emociškai išbūti sudėtingose situacijose.

Jos rezidentūros pradžia sutapo su antrąja COVID-19 pandemijos banga. Nauja darbo aplinka, ilgos budėjimų naktys, atstumas nuo įprasto palaikymo rato ir atsakomybė už pacientus tapo dideliu išbandymu. Viena yra suprasti, kokioje srityje dirbsi, o visai kas kita – kasdien patirti šio darbo fizinį ir emocinį krūvį.

Būtent šios patirtys tapo pagrindu atviram pasakojimui apie medicinos kasdienybę. Gydytojo darbas nėra vien diagnozės, tyrimai ir gydymo sprendimai. Tai ir bendravimas su nerimaujančiais pacientais bei jų artimaisiais, sudėtingų situacijų vertinimas, atsakomybė už priimtus sprendimus ir susidūrimas su aplinkybėmis, kurių neįmanoma visiškai kontroliuoti.

„LRezidentė“ – galimybė prabilti apie tai, kas lieka už ligoninės durų

Gintarė Aukselė apie rezidentūros patirtis pradėjo rašyti anoniminiame tinklaraštyje „LRezidentė“. Iš pradžių tai buvo asmeninė erdvė, kurioje ji galėjo išreikšti emocijas, pasidalyti išgyvenimais ir sulaukti palaikymo. Tačiau vienas itin sunkus įrašas sulaukė netikėto dėmesio: jį pradėjo platinti socialinių tinklų naudotojai ir interneto portalai.

Anonimiškumas pašnekovei buvo svarbus ne tik dėl galimos medikų bendruomenės reakcijos. Jis padėjo apsaugoti pacientų privatumą ir leido kalbėti apie savo patirtis neatskleidžiant konkrečių žmonių tapatybės.

„Tai buvo erdvė man, kur mane kažkas galėjo priimti ir palaikyti“, – apie tinklaraščio pradžią pasakojo Gintarė.

Vėliau tinklaraščio istorijos tapo knygos pagrindu. Autorė prisipažino, kad mintis rašyti ją lydėjo jau seniai, tačiau sprendimas viešai prisistatyti ir savo patirtis paversti knyga nebuvo lengvas. Rašydama ji grįžo prie ankstesnių įrašų ir kūrė pasakojimą apie rezidentės kelią, pirmąsias darbo dienas ir susidūrimą su medicinos realybe.

„LRezidentė“ tapo galimybe pažvelgti į medikų pasaulį iš vidaus ir parodyti, kad už profesinio vaidmens slypi žmonės, kurie taip pat išgyvena, klysta, ieško palaikymo ir mokosi.

Ar gydytojas visada turi žinoti atsakymą?

Vienas svarbiausių pokalbio klausimų – visuomenės lūkesčiai gydytojams. Pacientai į gydymo įstaigas dažniausiai ateina nerimaudami dėl savo ar artimųjų sveikatos. Todėl natūralu norėti aiškaus paaiškinimo, tikslios diagnozės ir konkretaus sprendimo. Vis dėlto medicinoje ne visada įmanoma iš karto nustatyti negalavimų priežastį ar pasiūlyti vienareikšmį atsakymą.

Gintarė Aukselė atkreipė dėmesį, kad gydytojo pareiga yra ne tik pateikti informaciją, bet ir išlaikyti ramybę, paaiškinti situaciją bei suprasti paciento emocijas. Žmogus pas gydytoją ateina susidūręs su problema, todėl jo nerimas, klausimai ar sunkumai suprasti medicininę informaciją yra bendravimo dalis.

Tačiau ir medikai patiria sudėtingų situacijų. Kartais tenka priimti sprendimus, susijusius su didele rizika, kalbėtis apie galimą neįgalumą ar padėti pacientui suprasti gydymo pasirinkimus. Ne visada egzistuoja vienas atsakymas, kuris išsklaidytų visas abejones.

Pašnekovė pabrėžė, kad svarbu nepalikti žmogaus vien su neapibrėžtumu, o paaiškinti, ką šiuo metu galima žinoti, kokių duomenų trūksta ir kokie galėtų būti tolesni žingsniai.

Emocinis krūvis, apie kurį medikai ne visada išmoksta kalbėti

Pokalbyje daug dėmesio skirta emocinei gydytojo darbo pusei. Medikai kasdien susiduria su pacientų skausmu, baime, sunkiomis diagnozėmis ir netektimis. Tačiau profesinis pasirengimas ne visuomet reiškia, kad žmogus moka atpažinti savo emocijas ir žino, kaip su jomis tvarkytis.

Gintarė prisiminė vieną ankstyvą rezidentūros patirtį, kai mirė pirmoji jos pacientė. Nors tokios baigties buvo tikimasi, situacija jai sukėlė vidinį pasimetimą. Tuomet vienas iš aplinkinių paklausė, ar ji verks. Ši patirtis paskatino pašnekovę susimąstyti, kaip svarbu mokėti palaikyti kolegą, kuris susiduria su pirmąja netektimi, ir neprimesti jam, kaip jis turėtų jaustis.

„O gal turėčiau?“ – prisimindama tą akimirką klausė Gintarė Aukselė.

Šis klausimas atskleidžia, kaip lengvai profesinėje aplinkoje emocijos gali likti neįvardytos. Gydytojams taip pat reikia galimybės kalbėtis apie sunkias patirtis, pripažinti nuovargį ir sulaukti palaikymo. Gebėjimas išlikti empatiškam nereiškia, kad sunkios situacijos žmogaus neveikia.

Pašnekovė taip pat kalbėjo apie tai, kaip sudėtinga po ilgo budėjimo grįžti į įprastą gyvenimą. Net ir palikus ligoninę, mintys apie pacientus ir priimtus sprendimus gali lydėti toliau. Todėl svarbu neapsimesti, kad patirtys neturi emocinių pasekmių, o ieškoti būdų jas suprasti ir priimti.

Dirbtinis intelektas ir savarankiška diagnozių paieška

Vis daugiau žmonių, prieš apsilankydami pas gydytoją, savo simptomų ir tyrimų atsakymų paaiškinimų ieško internete arba kreipiasi į dirbtinį intelektą. Ši tendencija tapo dar viena pokalbio tema.

Gintarė Aukselė pabrėžė, kad pacientai informacijos internete ieškojo ir anksčiau. Pasikeitė įrankiai, tačiau noras suprasti savo sveikatos būklę išliko. Pasak jos, problema nėra vien tai, kad žmogus ateina jau turėdamas savo diagnozės versiją. Kartais savarankiškai rasta informacija gali būti naudinga, o kartais ji gali paskatinti klaidingas išvadas.

Didžiausias sunkumas kyla tuomet, kai žmogus gauna konkretų, bet nepatvirtintą paaiškinimą ir juo ima vadovautis nepaisydamas kitų galimų priežasčių. Dirbtinis intelektas gali pateikti įtikinamai skambantį atsakymą, tačiau jis nemato viso paciento konteksto ir ne visada tinkamai įvertina individualią situaciją, rizikas bei skirtingų veiksnių santykį.

Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį į asmens duomenų saugumą. Žmonės nerimauja dėl sveikatos informacijos apsaugos gydymo įstaigose, tačiau kartu gali į skaitmeninius įrankius įkelti jautrius tyrimų rezultatus ar kitus asmeninius duomenis.

Pokalbyje akcentuota, kad technologijos gali padėti ieškoti informacijos, tačiau jos neturėtų pakeisti individualaus medicininio vertinimo ir pokalbio su specialistu.

Neurologija ir psichoterapija – dvi viena kitą papildančios sritys

Gintarė Aukselė neapsiribojo neurologija. Ji taip pat baigė kognityvinės elgesio terapijos krypties psichoterapijos studijas ir aktyviai dirba šioje srityje. Sprendimas gilintis į psichoterapiją kilo iš praktinės patirties: dirbant su pacientais jai tapo svarbu geriau suprasti, kaip bendrauti jautriose situacijose, reaguoti į emocijas, išlaikyti profesines ribas ir išlikti empatiškai.

Psichoterapija suteikia galimybę žmogui skirti daugiau laiko ir dėmesio, išsamiau nagrinėti jo sunkumus bei emocinius išgyvenimus. Pašnekovė pasakojo, kad jai svarbu dirbti su žmonėmis, patiriančiais nerimą, psichosomatinius simptomus ir kitus sunkumus, kurių priežastys ne visada lengvai paaiškinamos vien medicininiais tyrimais.

Abi profesinės sritys Gintarei yra svarbios. Neurologija ir psichoterapija leidžia į žmogų pažvelgti iš skirtingų perspektyvų, o jų derinimas suteikia galimybę geriau suprasti fizinės ir emocinės sveikatos sąsajas.

Ar Gintarė Aukselė jaučiasi savo vietoje?

Pokalbio pabaigoje nuskambėjo klausimas, ar pašnekovė jau jaučiasi atradusi savo vietą profesiniame gyvenime. Jos atsakymas atspindėjo viso pokalbio esmę: net ir sukaupus patirties nebūtina turėti galutinio atsakymo į visus klausimus apie savo kelią.

Gintarė sakė nuolat vertinanti, ar tai, ką daro, vis dar atitinka jos norus ir poreikius. Šiuo metu atsakymas yra teigiamas, tačiau ji neatmeta galimybės, kad ateityje nuomonė gali pasikeisti.

„Ir kiekvieną dieną aš klausiu savęs, ar tai yra ką aš noriu daryti, ir šiai dienai tai yra atsakymas taip, bet jeigu tas atsakymas pasikeis, tai reaguosiu“, – sakė Gintarė Aukselė.

Pokalbis apie mediciną be idealizuoto paveikslo, apie gydytojus, kuriems taip pat reikia palaikymo, ir apie teisę nežinoti visų atsakymų iš karto. Tai pasakojimas apie profesinį augimą, empatiją ir nuolatinį mokymąsi suprasti ne tik pacientą, bet ir save.