Operos solisto Antano Zakarausko gyvenimo kelias driekiasi per skirtingas šalis, muzikines patirtis ir asmeninius atradimus. Nuo Klaipėdos pajūrio iki Romos, nuo Sidnėjaus iki Vilniaus – kiekviena vieta paliko savitą pėdsaką jo gyvenime. Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ su vedėja Kristina Kanišauskaite-Šaltmere jis kalbėjosi apie muziką, gamtą, artimųjų prisiminimus, netikėtą kelią į operą ir gebėjimą net sudėtingiausiais gyvenimo etapais išsaugoti vidinę šviesą.

Gamtos artumas – nuo Klaipėdos pajūrio iki Vilniaus žalumos

Antano Zakarausko ryšys su gamta prasidėjo vaikystėje. Gimęs Klaipėdoje, jis augo netoli jūros, todėl pirmieji gamtos prisiminimai susiję su smėliu, kopomis ir smilgynais. Pašnekovo teigimu, žmogaus santykį su aplinka dažnai formuoja vaikystė ir šeimoje praleistas laikas.

Vėliau gyvenimas jį nuvedė į Romą ir Australiją, o sugrįžimas į Lietuvą leido iš naujo pažvelgti į Vilnių. Miestas jam pasirodė žalias, gražus ir turintis daug galimybių atrasti ramybę.

„Būti Vilniuje yra gyvenimo dovana“, – apie sostinę sakė operos solistas, pabrėždamas, kad čia gamta pasiekiama ranka, o žaliosios erdvės gali tapti vieta atsigauti ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Gamta Antano gyvenime atsispindi ir namų aplinkoje. Joje auga bazilikas, kinrožė, fikusas, o balkone kasmet atsiranda įvairių gėlių. Šį pomėgį jis sieja ir su vaikystės prisiminimais – mama taip pat puoselėjo balkoną, kuriame pavasarį sužydėdavo augalai.

Prisiminimai, netektis ir gyvenimo ciklai

Pokalbis apie gamtą natūraliai peraugo į mintis apie gyvenimo laikinumą, artimųjų netektį ir prisiminimų svarbą. Antanui Zakarauskui ypatinga vieta yra Žemaitijos nacionaliniame parke esantis Beržoras, jo mamos gimtinė. Ten stovi medinė bažnyčia, o aplinkinėse kapinaitėse palaidota jo mama ir jos šeima.

Pašnekovas pasakojo, kad tokios vietos leidžia sustoti, pabūti su mintimis ir iš naujo apmąstyti gyvenimo prasmę. Kapinių aplinka, seni medžiai ir krūmai jam kuria ramų, romantišką peizažą, kuriame prisiminimai tampa svarbesni už išorinius gestus.

„Kartais atrodo, kad didžiausi žiedai tai yra prisiminimai“, – mintimis dalijosi Antanas.

Kalbėdamas apie netektį, jis pasitelkė žaizdos ir rando palyginimą. Laikui bėgant skausmas gali apramti, tačiau randas išlieka kaip priminimas apie patirtą išgyvenimą ir buvimą kartu su artimu žmogumi. Jo teigimu, ilgainiui prisiminimuose vis labiau išryškėja šviesūs dalykai.

Pašnekovas pabrėžė ir gebėjimą priimti gyvenimą kaip natūralių ciklų visumą. Net sunkiais laikotarpiais verta ieškoti šviesos, nes ji padeda judėti pirmyn ir skleisti šilumą aplinkiniams.

Muzika, atspindinti nuotaiką ir metų laikus

Antanui Zakarauskui muzika yra būdas išreikšti tai, ką žmogus jaučia konkrečią dieną. Rudenį, kai dangus apniukęs, gali norėtis vienokio skambesio, o ieškant daugiau šviesos – visai kitokio.

„Jautrumas nėra trūkumas, jautrumas yra privalumas“, – sakė operos solistas.

Rudeniniam laikotarpiui jis rekomendavo įvairių klasikinių kompozitorių kūrinius. Tarp jų paminėjo Franzo Schuberto „Litaniją“, Richardo Strausso, Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Frédérico Chopino muziką. Pasak jo, klasikinė muzika gali talpinti ir rimtį, ir šviesą, ir subtilų liūdesį.

Muzika svarbi ne tik atliekant kūrinius, bet ir juos interpretuojant. Antanas prisiminė profesorės Jūratės Stonytės patarimą, kaip dainuoti gilią, liūdną muziką: net ir tokioje interpretacijoje reikia palikti šiek tiek šviesos. Būtent ji kūriniui suteikia išskirtinumo ir leidžia klausytojui jį patirti giliau.

Netikėtas kelias į operos pasaulį

Profesionalaus dainininko karjera Antanui prasidėjo ne pagal iš anksto suplanuotą scenarijų. Baigęs dirigavimo studijas Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, jis išvyko į Romą, kur tęsė studijas Popiežiškajame sakralinės muzikos institute. Ten studijuodamas dirigavimą ir grigališkąjį giedojimą sulaukė dėstytojų pastabos, kad jo balsas šiam giedojimui yra per stiprus.

Iki tol jam buvo artimesnis džiazas ir populiarioji muzika, tačiau būtent ši patirtis paskatino pradėti mokytis klasikinio dainavimo.

„Tiesiog nesipriešinau“, – apie netikėtą profesinio kelio posūkį sakė pašnekovas.

Šiandien operos solistas savo patirtimi dalijasi su jaunais dainininkais, dirba pedagoginį darbą ir ruošia repertuarą, kuriame daug dėmesio skiria italų bei vokiečių muzikai. Jis taip pat prisiminė darbą Australijos SBS radijo lietuviškoje programoje, kur vedė kultūros rubriką ir kalbino įvairius pašnekovus.

Australijos gamta – kitokia, bet įsimintina

Gyvenimas Sidnėjuje Antanui Zakarauskui paliko daugybę įspūdžių. Australijos gamta skiriasi nuo Lietuvos ne tik augalais ir gyvūnais, bet ir tuo, kaip žmogus turi prie jos prisitaikyti.

Pašnekovas prisiminė Australijos lietuvių eilėraščio mintį, kad ten gėlės nekvepia, paukščiai nečiulba, o moterys nemyli. Ilgainiui jis suprato, kad šie žodžiai susiję su kitokia aplinka: per kaitrą daugelis gėlių aromato neskleidžia, o vietiniai paukščiai, pavyzdžiui, kakadu ir kukaburros, skleidžia garsus, gerokai besiskiriančius nuo lietuviškos lakštingalos giesmės.

Vienas įsimintiniausių nutikimų susijęs su kakadu pulku, kuris rytais atskrisdavo prie jo namų. Antanas paukščius pripratino prie sausainių, tačiau vieną rytą jų negavę paukščiai ėmė kapoti stogo čerpes. Šis nutikimas tapo savotiška pamoka apie santykį su gamta ir žmogaus atsakomybę už savo elgesį.

Australijoje jis taip pat regėjo priešistorinius paparčius, augančius Mėlynuosiuose kalnuose. Didžiuliai, į palmes panašūs augalai jam paliko ypatingą įspūdį ir tapo dar vienu priminimu, kokia įvairi gali būti gamta.

Opera – tarp dramatiškų vaidmenų ir žmogiškų patirčių

Pokalbyje netrūko ir istorijų iš operos užkulisių. Atlikdamas įvairius vaidmenis Antanas ne kartą susidūrė su scenomis, kuriose personažai miršta, išgyvena dramatiškas akimirkas ar patiria stiprius jausmus.

Jis prisiminė ir neįprastą situaciją scenoje, kai partnerė itin jautriai reagavo į fizinį prisilietimą vaidinant smaugimo sceną. Nors veiksmas buvo surežisuotas, partnerės reakcija pasirodė tokia tikroviška, kad net režisierius akimirką sunerimo dėl situacijos tikrumo. Šis epizodas atskleidė, kiek daug emocinės įtampos ir tarpusavio pasitikėjimo reikalauja sceninis darbas.

Antanas taip pat kalbėjo apie sakralinės muzikos išskirtinumą. Bažnyčios erdvėje muzika skamba kitaip, o klausytojai dažnai ateina atviresne širdimi – klausytis, melstis ar tiesiog išgyventi ypatingą akimirką.

Palinkėjimas – daugiau vidinės šviesos

Laidos pabaigoje Antanas Zakarauskas pasidalijo palinkėjimu, kuriame susijungė pagrindinės pokalbio temos: gyvenimo priėmimas, jautrumas, muzika ir santykis su kitais žmonėmis.

„Aš tikriausiai norėčiau palinkėti žmonėm daugiau vidinės šviesos. Ir viską, ką darote, darykite iš širdies. Tegul būna viskas atvira širdimi.“