Laidoje „Labas, Vilniau!“ VILNIUS FM vedėjas Timūras Augucevičius kalbina rašytoją Jaunių Petraitį apie naują jo knygą „Tunelinis mąstymas. Gyvenimo pasirinkimų romanas“. Jaunius Petraitis šiame romane nagrinėja gyvenimo pasirinkimus, asmeninius tikslus ir situacijas, kai nuolatinis siekis ką nors pasiekti užgožia patį gyvenimą. Pokalbyje autorius pasakoja apie savo kelią į literatūrą, pirmąją knygą „Tu kažką turi“ ir tai, kaip rašymas tapo savęs pažinimo būdu. Kartu aptariama, kodėl žmonės linkę atidėti gyvenimą rytojui, kaip visuomenės lūkesčiai veikia mūsų sprendimus ir kodėl kartais verta išdrįsti pasirinkti kitokią kryptį.

Nuo namo statybų iki rašytojo kelio

Jauniaus Petraičio kelias į literatūrą prasidėjo ne nuo iš anksto suplanuotos rašytojo karjeros. Baigęs tarptautinių santykių ir politikos studijas Vilniaus universitete, jis išbandė skirtingas profesines kryptis – dirbo rinkodaros srityje, susidūrė su diplomatine aplinka, o vėliau kartu su partneriu pradėjo kurti komunikacijos ir prekės ženklų strategijos verslą.

Tačiau vienu svarbiausių kūrybinių impulsų tapo visai kasdieniška situacija – nuosavo namo statybos. Santykiai su rangovu ir statybų metu patirti nuotykiai paskatino autorių pažvelgti į savo patirtį kaip į istoriją, vertą romano. Taip gimė pirmoji knyga „Tu kažką turi“, atvėrusi duris į literatūros pasaulį.

Iš pradžių Jaunius save laikė žmogumi, kuris tiesiog papasakojo istoriją apie namo statybas. Tačiau pasirodžius antrajai knygai tapo aišku, kad rašymas nėra vienkartinis eksperimentas. Tai dar viena kūrybinė erdvė, leidžianti tyrinėti save, aplinkinius ir šiuolaikinio žmogaus patirtis.

Rašymas kaip savęs pažinimo būdas

Pokalbyje Jaunius Petraitis pabrėžia, kad kūryba jam suteikė galimybę geriau suprasti savo vidinius poreikius ir išdrįsti tęsti veiklą, kuri nebūtinai atrodė racionaliausias pasirinkimas.

„Knyga man davė labai daug. Visų pirma, rašymas yra viena efektyviausių ir pigiausių autoterapijos formų“, – apie pirmojo romano patirtį pasakoja autorius.

Rašymas jam tapo būdu išbandyti kitokią gyvenimo kryptį, net jei pradžioje nebuvo aišku, kaip į tai reaguos aplinkiniai ir ar kūrinys sulauks skaitytojų dėmesio. Jaunius teigia, kad kartais svarbu neapsiriboti vien racionaliais skaičiavimais, bet išgirsti ir vidinį poreikį ką nors sukurti.

Pirmoji knyga parodė, kad asmeninė patirtis gali tapti atpažįstama ir kitiems. Autoriui ypač svarbios skaitytojų reakcijos, kai nepažįstami žmonės pasako, kad jo aprašytose situacijose atpažįsta savo gyvenimą.

Kodėl gyvenimas kartais virsta tuneliu?

Naujasis romanas „Tunelinis mąstymas. Gyvenimo pasirinkimų romanas“ pratęsia autoriaus domėjimąsi žmogaus santykiu su savo tikslais ir lūkesčiais. Jei pirmojoje knygoje daug dėmesio skirta namo statyboms ir įsitikinimui, kad įgyvendinus šį tikslą gyvenimas pagaliau taps toks, kokio norėta, antrojoje knygoje žvilgsnis krypsta į tai, kas laukia vėliau.

Kas nutinka, kai žmogus jau turi šeimą, namus, profesinę patirtį ir kitus visuomenėje vertinamus sėkmingo gyvenimo ženklus, tačiau vis tiek nežino, ko norėti toliau? Pasak Jauniaus, būtent tada gali prasidėti sudėtingiausi pasirinkimai.

„Lietuvoje mes geriau kasamės, nei gyvename“, – taip Jaunius Petraitis apibūdina pagrindinę savo romano „Tunelinis mąstymas“ idėją.

Tunelis simbolizuoja žmogaus įsitikinimą, kad gyvenimas prasidės tik išsprendus dar vieną problemą, pasiekus kitą tikslą ar įveikus dar vieną kliūtį. Žmogus nuolat juda pirmyn, tačiau ilgainiui gali prarasti gebėjimą pastebėti, kas vyksta aplink jį ir kokia yra tikroji jo pasirinkimų kaina.

Romane veikia skirtingi personažai, kurių socialinė padėtis, tikslai ir problemos nėra vienodi. Vis dėlto juos sieja panašus mechanizmas – įsitraukimas į asmeninį tunelį, kuriame svarbiausia tampa savų klausimų sprendimas.

Kai asmeniniai interesai susiduria su viešuoju gėriu

Naujajame kūrinyje Jaunius Petraitis išplečia ankstesnėje knygoje nagrinėtas temas. Šį kartą dėmesio centre atsiduria ne tik asmeninis gyvenimas, profesiniai sprendimai ar šeimos rūpesčiai, bet ir valstybės tarnyba, diplomatija, kultūra bei viešasis interesas.

Autoriui įdomios situacijos, kai žmonės kalba apie bendrąjį gėrį, valstybės interesus ar kultūros svarbą, tačiau kartu sprendžia ir asmenines problemas. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, kaip atskirti tikrą rūpestį visuomene nuo bandymo pateisinti savo tikslus.

Šios temos romane nagrinėjamos pasitelkiant satyrą ir juodąjį humorą. Tačiau autorius nesiekia vien prajuokinti ar moralizuoti. Humoras tampa priemone pažvelgti į žmonių elgesį iš šalies ir pastebėti prieštaravimus, kurių kasdienybėje dažnai nepastebime.

„Juodasis humoras kartais yra geriausias būdas kalbėti apie iš tiesų rimtus dalykus, nepereinant į varginantį moralizavimą“, – sako Jaunius Petraitis, pasakodamas apie savo kūrybą ir satyros vaidmenį joje.

Įkvėpimo laukti nereikia

Pokalbyje Timūras Augucevičius ir jo svečias aptaria ne tik kūrybos prasmę, bet ir praktinę rašymo pusę. Jaunius Petraitis neslepia, kad kūrybinis procesas reikalauja disciplinos. Jis nėra linkęs laukti ypatingos nuotaikos ar įkvėpimo, kuris savaime padėtų pradėti darbą.

„Kartais tiesiog reikia imtis darbo, o pradėjus dirbti, pamažu įsižiebia ir įkvėpimas“, – pasakoja Jaunius Petraitis apie savo kūrybinį procesą.

Jam svarbu rašyti pirmoje dienos pusėje, būti išsimiegojusiam ir turėti aiškią darbo rutiną. Šis požiūris atskleidžia ir platesnę autoriaus mintį: kūryba gali prasidėti nuo vidinio impulso, tačiau jos tęstinumą užtikrina kasdienės pastangos.

Kartu Jaunius pabrėžia, kad net ir kūrybinė veikla gali tapti dar vienu tuneliu, į kurį įnikęs žmogus pamiršta visa kita. Todėl svarbu ne tik siekti savo tikslų, bet ir išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos ir asmeninių poreikių.

Gyvenimo pasirinkimai ir drąsa keisti kryptį

Antroji knyga autoriui yra ne tik naujas kūrinys, bet ir dar viena galimybė stebėti, kaip jo istorijas priima skaitytojai. Jaunius Petraitis džiaugiasi, kad žmonės dažnai būna supratingesni ir labiau palaikantys, nei galima tikėtis iš anksto. Artimųjų kantrybė ir skaitytojų atsiliepimai jam leidžia įsitikinti, kad kūrybinis kelias gali būti prasmingas net tada, kai iš pradžių atrodo nepraktiškas.

Pokalbio pabaigoje autorius taip pat kalba apie norą neįsprausti savęs į vieną vaidmenį. Jis nenori pernelyg anksti įsipareigoti trečiajai knygai ar paversti rašymo pareiga, kuri užgožtų patį kūrybos malonumą. Svarbiausia jam – leisti sau išbandyti naujas kryptis ir neatsisakyti galimybių vien todėl, kad jos nebuvo numatytos iš anksto.

Pokalbis laidoje „Labas, Vilniau!“ kviečia susimąstyti, kiek mūsų kasdienių pasirinkimų lemia tikrieji norai, o kiek – visuomenės lūkesčiai ir įsitikinimas, kad laimė prasidės tik pasiekus kitą tikslą. Galbūt kartais verta sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies ir paklausti savęs, ar vis dar judame ten, kur iš tiesų norime būti.