Kompozitoriui Ričardui Sokai muzika yra jo tikėjimo, gyvenimo patirčių ir santykio su pasauliu išraiška. Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą atvykusį kūrėją, kuris dalijasi savo keliu nuo vaikystės Kelmėje iki muzikinės veiklos Čikagoje, pasakoja apie netikėtą pagalbą sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu ir paaiškina, kodėl lietuviškos šaknys jam išliko tokios svarbios.

Muzika prasidėjo Kelmės bažnyčioje

Ričardo Soko ryšys su sakraline muzika užsimezgė dar vaikystėje. Jo tėvai giedojo Kelmės bažnyčios chore, todėl kiekvieną sekmadienį į bažnyčią keliaudavo visa šeima. Būtent ten, klausydamasis muzikos ir stebėdamas vargonininko darbą, būsimasis kompozitorius pradėjo atrasti garsų pasaulį.

Ričardas prisimena, kad jį žavėjo ne tik muzika, bet ir pats jos atsiradimo procesas – vargonų klavišų judesiai, matomas ryšys tarp atlikėjo veiksmų ir sklindančio garso. Maždaug ketverių metų jis jau norėjo pats muzikuoti, todėl paprašė tėvų nupirkti akordeoną.

Šis ankstyvas susidomėjimas tapo būsimos profesinės veiklos pradžia. Kompozitorius pasakoja, kad tikėjimas ir muzika visą gyvenimą buvo glaudžiai susiję.

Trys kultūros ir viena muzikinė tarnystė Čikagoje

Šiandien Čikagoje gyvenantis Ričardas Sokas dirba keliose parapijose, kur yra vargonininkas ir muzikos vadovas. Jo kasdienybėje susitinka skirtingos kalbos ir kultūros – anglų, ispanų ir lietuvių.

Kompozitorius pasakoja, kad sekmadieniais muzikinė veikla jį veda į tris skirtingas bažnyčias. Kiekvienoje jų skamba konkrečiai bendruomenei skirta muzika, o lietuviškoje parapijoje jis jau daugelį metų atlieka savo paties sukurtus kūrinius.

Ši veikla muzikantui yra ne tik profesinis įsipareigojimas, bet ir asmeninės kūrybos galimybė. Per pokalbį jis atskleidžia sukūręs maždaug 600 kūrinių, tarp kurių yra nemažai sakralinės muzikos. Todėl rengiant koncertinę programą tenka rinktis iš itin plataus repertuaro.

Išvykimas į Ameriką – ieškojimų ir drąsos istorija

Ričardas Sokas į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko ieškodamas naujų patirčių ir galimybių muzikai. Baigęs muzikos studijas Lietuvoje, jis jau turėjo profesinių įgūdžių, dirbo koncertuojančiu vargonininku ir buvo sukaupęs tvirtą muzikinį pagrindą. Vis dėlto finansinės galimybės Lietuvoje vertė ieškoti kito kelio.

„Mano žingeidumas visą laiką buvo ir yra visada. Gavęs galimybę išvažiuoti ir patirti, nenorėjau važiuoti į vienos kultūros šalį, nes tokiu atveju aš išduočiau Lietuvą, nes mes čia turim savo kultūrą, ir labai gražu ir gerai. Kai žmonės pradėjo važiuoti į Vokietiją, Italiją ar Austriją, manęs tos šalys netraukė, kadangi ten viena kultūra ir man to buvo per mažai. Norėjau pamatyti visas spalvas, visus stilius, girdėti įvairią muziką, matyti įvairiausius žmones – ir Amerika turi viską“, – apie norą pažinti pasaulį pasakoja R. Sokas.

Į naują šalį jis atvyko beveik neturėdamas finansinių išteklių, nemokėdamas kalbos ir neturėdamas aiškaus plano. Tačiau nežinomybė jo nesustabdė – pirmiausia jis norėjo pamatyti, patirti ir suprasti naują aplinką. Šis smalsumas tapo svarbia jo gyvenimo ir kūrybos dalimi. Naujoje aplinkoje įgytos patirtys padėjo plėsti akiratį, o Lietuvoje įgytas muzikinis išsilavinimas tapo pagrindu, ant kurio jis galėjo statyti savo kūrybą.

Daktaro Jono Adomavičiaus pagalba – dosnumo pamoka visam gyvenimui

Viena jautriausių pokalbio dalių – istorija apie pirmuosius Ričardo Soko gyvenimo Amerikoje metus ir susitikimą su daktaru Jonu Adomavičiumi. Atvykęs į Čikagą kompozitorius neturėjo kur gyventi, o jo galimybės susirasti darbą buvo ribotos. Lietuvių bendruomenėje jam buvo nurodytas žmogus, galintis padėti.

Daktaras priėmė R. Soką į savo namus ir suteikė jam ne tik pastogę, bet ir finansinę paramą. Kompozitoriui ypač įsiminė šio žmogaus požiūris į pagalbą kitiems:

„Jis sako: „Nes aš esu gimęs duoti, o ne imti“, – prisimena R. Sokas.

Šie žodžiai pokalbyje tampa viena svarbiausių vertybinių temų. Pasak kompozitoriaus, patirta pagalba parodė, kad tikras dosnumas nėra vien gražūs žodžiai – tai konkretūs veiksmai, gebėjimas pastebėti kitą žmogų ir padėti jam tada, kai labiausiai reikia.

Ši patirtis atsispindi ir paties R. Soko požiūryje į kūrybą bei bendradarbiavimą. Jo organizuojamuose muzikiniuose projektuose dalyvauja žmonės, kurie prisideda savo darbu, laiku ir geranoriškumu. Kompozitorius tai vadina prasmingais mainais.

Lietuviškos šaknys, kurių neįmanoma atsisakyti

Nors didelę gyvenimo dalį Ričardas Sokas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, ryšys su Lietuva jam išliko itin svarbus. Pokalbyje Timūras Augucevičius klausia, kaip per ilgus metus užsienyje kompozitoriui pavyko išsaugoti lietuvių kalbą ir tapatybę.

R. Soko atsakymas paprastas, tačiau prasmingas – žmogus negali atsisakyti to, kas jį suformavo.

„Geras žmogus negali būti be savo šaknų. Jeigu tu žinai, kur tu gimei, jeigu atsimeni, kas tu esi, ir tu bandysi paneigti tai, ypatingai kalba, reiškia tu paneigsi save“, – mintimis dalijasi kompozitorius.

Lietuva jam yra vieta, kurioje prasidėjo gyvenimas, formavosi asmenybė ir buvo įgytas muzikinis išsilavinimas. Būtent šį pagrindą jis išsivežė į Ameriką ir juo remiasi kurdamas šiandien.

Sakralinės muzikos vakaras – galimybė dalytis kūryba

Ričardas Sokas ruošiasi autorinės sakralinės muzikos vakarui Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Kompozitorius pasakojo, kad programai atrinkti kūrinius iš maždaug 600 kompozicijų nebuvo paprasta.

Į koncertą įsitraukė dainininkai, instrumentalistai ir kiti žmonės, prisidėję prie muzikinio projekto įgyvendinimo. R. Sokai šis susitikimas su Lietuvos publika buvo svarbus žingsnis – galimybė pristatyti savo kūrybą gimtinėje ir pradėti naują etapą.

Kompozitorius tikisi, kad šis koncertas taps pradžia būsimiems susitikimams su Lietuvos klausytojais. Jo pasakojime muzika, tikėjimas, dėkingumas ir noras dalytis susijungia į vieną visumą.