„Labas, Vilniau!“ studijoje Timūras Augucevičius kalbėjosi su psichoterapeutu Edvardu Šidlausku apie žmogaus vidinį pasaulį, savęs pažinimą, psichoterapiją, santykius ir tai, kaip mūsų emocinė būsena gali būti susijusi su kūno siunčiamais signalais. Pokalbyje paliesta ir vaikų psichologija, mokyklos aplinka, mokytojų bei mokinių santykiai ir klausimas, kodėl žmonės pagalbos dažnai ieško tik tada, kai problemos jau tampa labai sunkios.

Gyvenimo prasmės paieškos nuvedė į psichologiją

Edvardas Šidlauskas pasakojo, kad susidomėjimas žmogaus vidiniu pasauliu prasidėjo dar paauglystėje, kai jam kilo gyvenimo prasmės ir savęs pažinimo klausimai. Psichologijos studijas jis pasirinko jau būdamas maždaug 29-30 metų, pirmiausia norėdamas geriau suprasti ne profesinius, o savo paties vidinius klausimus.

Pasak pašnekovo, vien psichologija ne visada pateikia konkrečius atsakymus į egzistencinius klausimus, tačiau ji gali padėti pamatyti vidinius konfliktus ir geriau suprasti save. Jo mintyse svarbią vietą užima santykis su kitais žmonėmis – žmogus yra sociali būtybė, todėl artumas, priėmimas ir jausmas, kad esame reikalingi, tampa reikšminga gyvenimo dalimi.

„Laimingi žmonės neklausia, kokia yra gyvenimo prasmė“

Kalbėdamas apie gyvenimo prasmę, psichoterapeutas išskyrė ne vien racionalų atsakymą ar konkrečią idėją, bet jausmą. Jo teigimu, pilnatvės jausmas stipriai susijęs su kitais žmonėmis:

„Kas iš jausmų yra visaapimanti ir stipriausia, tai meilė. O meilė tai priėmimas, santykis, tai yra artimi žmonės – kai mes jaučiamės jiems reikalingi, kai jie mums reikalingi, mes esame kartu. Tai mus užpildo ir niekas nieko stipriau negali suteikti. Aš manau visos problemos, priklausomybės, yra pasekmės to, kad mūsų vidus tuščias, jaučiame kažkokį alkį, bet nesuprantame, kas tai.“

Pašnekovas pastebi, kad vidinė tuštuma kartais skatina žmogų ieškoti kompensacijos kitose srityse. Vieni visą save nukreipia į darbą, kiti ieško kitų būdų užpildyti tai, ko trūksta viduje. Todėl, jo požiūriu, svarbu pirmiausia spręsti savo vidinius konfliktus, nuoskaudas ir traumas, o tada kurti darnesnį santykį su aplinkiniais.

Ar įmanoma greitai išspręsti psichologines problemas?

Timūras Augucevičius teiravosi, ar žmonės į terapiją kartais ateina tikėdamiesi greito sprendimo – tarsi užtektų vieno pokalbio ar „piliulės“, kad viskas iš karto pagerėtų.

Edvardas Šidlauskas pripažino, kad tam tikri terapijos metodai gali būti orientuoti į greitesnius rezultatus ir padėti žmogui grįžti į darbą, mokslus ar socialinį gyvenimą. Tačiau, jo teigimu, tai ne visada išsprendžia gilesnes emocines problemas. Pašnekovas kalbėjo apie skirtingų terapinių krypčių derinimą ir pabrėžė, kad gilesniems sunkumams kartais reikia daugiau laiko ir darbo.

Mokykloje svarbus ne tik mokslas, bet ir saugumas

Antroje pokalbio dalyje daug dėmesio skirta psichologijai mokykloje. Dirbdamas su vaikais ir paaugliais, Edvardas Šidlauskas mato poreikį daugiau dėmesio skirti augančiai asmenybei, jos emocinei būsenai ir saugumo jausmui.

Pasak jo, mokykloje susiduriama su sudėtingu kontekstu – vienoje klasėje gali būti daug skirtingų vaikų, turinčių skirtingas šeimos patirtis, poreikius ir sunkumus. Todėl vien mokytojo pastangų ne visada pakanka:

„Jeigu žmogus nesijaučia saugiai, tai apie kažkokius mokslus tikrai net neverta galvoti.“

Pašnekovas mano, kad pagalbos reikia ne tik mokiniams, bet ir mokytojams bei pačiai švietimo sistemai. Jis taip pat kalbėjo apie technologijų galimybes ir poreikį mokymosi procesą labiau orientuoti į mokinio smalsumą bei individualų augimą.

Kalbėdamas apie mokyklos aplinką, Edvardas Šidlauskas atkreipė dėmesį į fizinės ir psichologinės erdvės reikšmę. Jo teigimu, kai žmonės ilgą laiką veikia įtampos kupinoje aplinkoje, konfliktai tampa lengviau įsiplieskiantys.

Jis pateikė palyginimą su gyvūnais, laikomais ankštoje erdvėje, ir šią mintį susiejo su mokyklos situacija. Pašnekovo teigimu, daugiau erdvės ir pagarbos vienas kitam galėtų padėti mažinti įtampą bei konfliktus.

Vidinis kritikas gali tapti didžiausiu spaudimu

Edvardas Šidlauskas kalbėjo apie vidinį kritiką, kuris nuolat primena žmogui, kad jis kažką daro ne taip, yra nepakankamas ar neatitinka tam tikrų lūkesčių.

Jo manymu, svarbu mokytis į save žiūrėti draugiškiau ir priimti nesėkmes kaip proceso dalį.

„Jeigu žmogus atranda tą vidinį šaltinį, tą meilę sau, tą atjautą, šilumą sau, žiūri į save kažkaip draugiškai, tai jau yra ir terapija, ir augimas.“

Pašnekovo teigimu, gebėjimas būti draugiškam sau gali pakeisti ir santykį su aplinkiniais. Kai žmogus mažiau save kritikuoja, jam tampa lengviau neperkelti šio kritiškumo į kitus žmones.

Kodėl pagalbos dažnai ieškome per vėlai?

Pokalbyje iškeltas ir klausimas, kada žmonės nusprendžia kreiptis psichologinės pagalbos. Edvardas Šidlauskas pastebi, kad dažnai žmogus ateina jau tada, kai problema labai stipriai paveikia jo kasdienį gyvenimą. Tam įtakos, jo teigimu, gali turėti ir visuomenėje išlikęs neigiamas požiūris į psichologinę pagalbą. Terapija kai kuriems vis dar atrodo kaip pralaimėjimas ar savęs nuvertinimas, todėl pagalbos ieškojimas atidedamas.

Pašnekovas šią situaciją palygino su automobilio priežiūra: problemą galima spręsti tada, kai pasirodo pirmieji signalai, arba laukti, kol automobilis visiškai sustos.

„Taip mes elgiamės su savimi dažnai – save apleidžiame.“

Kūnas ir psichika – viena sistema

Viena iš išsamiausiai pokalbyje aptartų temų buvo psichosomatika. Edvardas Šidlauskas pabrėžė, kad kūno ir psichikos nereikėtų vertinti kaip dviejų visiškai atskirų sistemų. Kūnas nuolat siunčia signalus, tačiau žmogus ne visada juos pastebi arba tinkamai interpretuoja.

Pašnekovas aiškino, kad mūsų elgesiui įtakos turi ne tik racionalus mąstymas, bet ir kūno impulsai, jausmai bei ankstesnės patirtys. Todėl, jo požiūriu, psichologinėje pagalboje svarbu atkreipti dėmesį ne tik į mintis ir emocijas, bet ir į kūno patirtis.

Pokalbio pabaigoje Timūras Augucevičius paklausė, kaip galėtų atrodyti visuomenė, kurioje žmonės geriau pažįsta save, sprendžia vidines įtampas ir mokosi priimti save bei aplinkinius.

Edvardas Šidlauskas tokį scenarijų apibūdino kaip kūrybiškesnę visuomenę, kurioje žmonės galėtų geriau atskleisti savo potencialą. Jo mintyje svarbūs tolerancija, sąmoningumas, gebėjimas susikalbėti, energija ir darbingumas.