Dovilė Karpiūtė – atlikėja, dainininkė ir kompozitorė, kurios muzika netelpa į vieno žanro rėmus. „Labas, Vilniau!“ studijoje Timūras Augucevičius su Dovile Karpiūte kalbėjosi apie jos muzikinį kelią, kūrybą, dainų gimimą ir debiutinį albumą „Labas nesakysiu“. Pokalbyje – nuo pirmosios gitaros atradimo ir autorinės muzikos iki gyvų pasirodymų, darbo su muzikantais bei artėjančio Dovilės Karpiūtės koncerto „Lofte“. Atlikėja taip pat pasakoja, kodėl jos kuriama muzika netelpa į konkretaus žanro apibrėžimą ir kaip dainos jos gyvenime tiesiog „atsitinka“.

Muzika, kuri netelpa į vieną žanrą

Dovilė Karpiūtė savo kūrybos į vieną konkretų žanrą nededa. Jos muzikoje susipina bosanova, alternatyvus rokas, popmuzika, sentimentas, lengvumas ir kiti skirtingi muzikiniai elementai. Atlikėja pasakoja, kad jos klausoma muzika ir pačios kuriamos dainos yra du skirtingi pasauliai.

„Nes tai, ko aš klausaus, turi žanrą. Yra apie būdinimą, apibrėžimą, kažkokią įmanomą apibrėžti, o tai, ką aš kūriu, man nepavyksta savo muzikos įdėti kažkokią apibrėžimą, koks tai yra žanras.“

Nuo gitaros iki autorinės kūrybos

Dovilės muzikinis kelias prasidėjo nuo gitaros. Ji pasakoja, kad labai norėjo mokytis muzikos mokykloje, o vėliau įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Iš pradžių gitarą ji atrado kaip būdą išsilieti ir išsipasakoti, o ilgainiui šis instrumentas tapo neatsiejama jos kūrybos dalimi.

Autorinių dainų kūrimas jos gyvenime atsirado gana netikėtai – vieną dieną gavusi pasiūlymą koncerte padainuoti svetimas dainas, Dovilė nusprendė, kad geriau sukurs savąją. Nuo tada viena daina vijo kitą.

„Aš ne kūriu tam, kad reikia. Visų pirma, aš kūriu todėl, kad noriu kurti. Kūriu, nes dainos jos tiesiog ateina.“

Kaip gimsta Dovilės dainos?

Pokalbyje atlikėja atskleidžia ir savo kūrybos procesą. Kartais pirmiausia atsiranda muzika, kartais – žodžiai, tačiau, jos teigimu, geriausiai veikia tada, kai abu dalykai ateina kartu. Kūrybos metu aplink ją atsiranda užrašinės, pieštukai ir tušinukai, o svarbiausia – gebėti sustoti ir leisti kūriniui ateiti.

Dovilė pasakoja, kad būtent taip gimė ir kūrinys „Siela“ – ilgai grojusi ir ieškojusi, ką norėtų sukurti, vienu metu ji tiesiog sustojo, atsikvėpė, ir muzika pradėjo lietis savaime.

Debiutinis albumas „Labas nesakysiu“

Dovilės pirmasis albumas jau baigtas. „Labas nesakysiu“ sudaro dešimt dainų, nors pačios atlikėjos kūrybiniame archyve jų – gerokai daugiau. Ji pasakoja, kad naujų dainų jau yra parašiusi apie keturiasdešimt, o sprendimą, kurios iš jų vertos patekti į albumą, padeda priimti koncertai.

„Koncertai.“ – trumpai į klausimą, kaip vyksta dainų atranka, atsako Dovilė. Gyvai atlikdama kūrinius ji gali pajusti, kas veikia jai pačiai ir kas labiausiai rezonuoja su klausytojais.

Laidos metu skamba keli naujojo albumo kūriniai, tarp jų – „Siela“ ir „Kaip yra“, o pokalbio pabaigoje klausytojai išgirsta ir albumo pavadinimu pavadintą kūrinį „Labas nesakysiu“.

Naujas etapas – koncertas su grupe

Iki šiol Dovilė dažniausiai koncertuodavo viena, tačiau rugsėjo 23-ioji jai taps naujo etapo pradžia. Menų fabrike „Loftas“ vyks albumo „Labas nesakysiu“ pristatymo koncertas, kuriame atlikėja pasirodys ne viena – scenoje skambės būgnai, bosas, pritariamasis vokalas ir kiti gyvi instrumentai.

„Tai dabar 23 rugsėjo prasideda naujas etapas, kai aš jau ant scenos būsiu ne viena.“

Iš pradžių planuotas kaip mažesnis albumo pristatymo koncertas, renginys išaugo į didesnį vakarą su visa grupe. Dovilė pasakoja, kad „Loftas“ tapo ta erdve, kurioje galiausiai viskas susidėliojo taip, kaip ji slapta svajojo.

Koncertas – atlikėjo ir publikos mainai

Dovilės požiūris į koncertą taip pat išskirtinis. Jai gyvas pasirodymas nėra vien atlikėjo pasirodymas publikai – tai abipusis procesas, kuriame energija juda į abi puses.

„Koncertas yra gyvas organizmas ir gyvas procesus, kurio metu yra 50 ant 50. Nes yra mainai. Tu duodi publikai, publika duoda tau ir visa tai keičiasi, mainosi.“

Būtent publikos įsitraukimą Dovilė vadina viena didžiausių dovanų atlikėjui. Jai svarbu ne tik tai, kad žmonės klausytųsi, bet ir kad iš tikrųjų girdėtų.

„Taip ir kai ateina žmonės, kurie girdi, ne tik klausosi, čia yra turbūt didžiausia dovana.“

Kūrybinė drąsa ir gebėjimas pradėti

Pokalbio metu daug dėmesio skiriama ir drąsai kurti, bandyti bei išeiti iš patogios zonos. Dovilė sako, kad kartais save reikia pastumti pirmyn, net jei viskas jau atrodo patogu ir įprasta. Naujas koncertas jai tapo būtent tokiu iššūkiu, priminusiu, kad ji gali būti drąsi.

„Tai taip, bandai ir darai, nes kitaip, nesigauna, jeigu nebandysi, negarysi, tai nebūtų.“

„Labas, Vilniau!“ pokalbyje Dovilė Karpiūtė atskleidžia ne tik savo muzikinį pasaulį, bet ir požiūrį į kūrybą, sceną, žmones bei gyvenimą. Jos istorija – apie muziką, kuri gimsta natūraliai, apie norą kurti ne todėl, kad reikia, o todėl, kad negali nekuri, ir apie naują etapą, kuriame autorinė muzika pirmą kartą plačiau susitiks su gyva grupe ir publika.