Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbėjosi su tarpdisciplinine menininke ir tyrėja, teisininke, paveldosaugos aktyviste bei bendruomenininke Rėda Brandišauskiene ir kompozitoriumi Dominyku Digimu. Pokalbio centre – tarpdisciplininio meno projektas „Balta tamsa“, Vilniaus Misionierių ansamblis, jo architektūra, miesto garsovaizdis ir klausimas, kaip menas gali padėti iš naujo pažvelgti į vietas, kurios pamažu išnyksta iš kasdienio vilniečių dėmesio.

„Balta tamsa“ – tarpdisciplininis meno projektas, kuriame susitinka šiuolaikinis menas, muzika ir Vilniaus architektūros bei paveldo tema. Menininkės ir tyrėjos Rėdos Brandišauskienės bei kompozitoriaus Dominyko Digimo kurtas projektas atsigręžia į Misionierių ansamblį ir Misionierių bažnyčią Vilniuje, jų erdvę, akustiką ir miesto garsovaizdį. Projekto muzikinė dalis buvo sukurta specialiai šiai erdvei, siekiant ne tik pristatyti muziką, bet ir kitaip atverti retai lankomą Vilniaus vietą.

Nuo teisės iki meno

Rėdos Brandišauskienės kelias į meną prasidėjo ne tradiciniu būdu. Teisinį darbą ji pakeitė paveldosaugos veikla, o vėliau pasuko į vizualiuosius menus ir meninį tyrimą. Pasak jos, teisė buvo svarbi, tačiau ilgainiui pritrūko asmeninio turinio ir prasmės.

Menas yra apie reikšmę, apie prasmę ir apie tai, kas svarbiausia, – laidoje sakė Rėda, pasakodama, kaip skirtingos jos patirtys ilgainiui pradėjo jungtis į vieną kūrybinį lauką.

Būtent gebėjimas pažvelgti į vieną problemą iš skirtingų perspektyvų tapo svarbia jos kūrybos dalimi. Teisinės žinios, paveldosaugos patirtis ir meninis tyrimas projekte „Balta tamsa“ susijungė į vieną pasakojimą apie Vilnių, jo atmintį ir architektūrinį paveldą.

„Balta tamsa“ – apie Vilnių, miglą ir atmintį

Projekto pavadinimas „Balta tamsa“ siejamas su migla – reiškiniu, kuris, Rėdos žodžiais, labai vilnietiškas. Migla vienu metu ir paslepia, ir išryškina, riboja žvilgsnį, tačiau kartu jungia atskirus elementus į bendrą vaizdą.

Projektą įkvėpė Misionierių ansamblis. Rėda pasakojo, kad šiai Vilniaus vietai teko susidurti su dideliais pokyčiais, kurie išryškino konfliktą tarp istorinio paveldo, viešosios erdvės ir naujos statybos. Menininkei tapo svarbu ne tik kalbėti apie šią situaciją, bet ir dar kartą atkreipti vilniečių dėmesį į pačią vietą.

Norėjosi kreipti žvilgsnį į tą vietą, norėjosi ją aktualizuoti, nes ji yra nuostabi ir visiškai pamiršta, išsitrynusi iš kasdienybės vilniečio, – projekto idėją aiškino Rėda.

Nuo rūko instaliacijos iki muzikos

Pirmoji „Baltos tamsos“ dalis buvo susijusi su vizualiu meno kūriniu ir rūko instaliacija. Vėliau prie projekto prisijungė muzika – Dominyko Digimo kūryba, kuri tapo savotišku dialogu su Rėdos pradėta vizualine ir paveldosaugine projekto linija.

Kompozitorius pasakojo, kad jam buvo svarbu ne tiesiog iliustruoti projekto temą muzika, bet pažvelgti į ją iš savo perspektyvos. Todėl muzika palaipsniui tapo savarankiška projekto dalimi.

Man buvo labai įdomu, nes Rėda tiesiogiai susijusi ir su problematika, kurią atvėrė savo meniniame tyrime, ir su jos menine raiška, – apie kūrybinį bendradarbiavimą pasakojo Dominykas.

Misionierių bažnyčia tapo muzikos instrumentu

Rugsėjo 3-iąją vienam vakarui lankytojams atsivėrė retai lankoma Misionierių bažnyčia. Čia gyvai nuskambėjo „Baltos tamsos“ muzikinė dalis, o pati erdvė tapo ne tik koncerto vieta, bet ir neatsiejama kūrinio dalimi.

Dominykui buvo svarbu įsiklausyti į tai, kaip muzika veikia konkrečioje architektūrinėje erdvėje. Bažnyčios akustika, jos tuštuma, miesto garsai ir net už langų girdimas Vilniaus gyvenimas tapo kūrinio dalimi.

Mano, galbūt kaip kompozitoriaus, toks indėlis buvo ir noras, kad įskambinti tą erdvę, kuri šiaip retai aplankoma žmonių, ir ją atkreipti dėmesį, – sakė Dominykas.

Muzikos ir aplinkos santykis tapo ypač svarbus. Klausantis kūrinio buvo galima girdėti ne tik styginių instrumentų skambesį, bet ir už bažnyčios ribų esantį miestą. Lėktuvas virš bažnyčios, miesto gausmas, tyla ir akustinė erdvė tapo natūralia kūrinio dalimi.

Šviesa, tamsa ir tyla

Barokinės architektūros kontrastai atsispindėjo ir renginio scenografijoje. Koncertas prasidėjo saulėlydžio metu, kai erdvė palaipsniui temo, o šviesos, architektūros ir muzikos santykis keitė klausytojo patirtį.

Rėda atkreipė dėmesį, kad svarbi projekto dalis buvo ne tik garsas, bet ir tyla. Muzikoje atsiradusios pauzės leido išgirsti tai, kas įprastai lieka fone – miesto garsovaizdį.

Tai tapo vienu įdomiausių „Baltos tamsos“ principų: kai muzika nutilsta, Vilnius pats tampa kūrinio dalimi.

300 žmonių vienoje erdvėje

Renginys Misionierių bažnyčioje buvo atviras visai bendruomenei ir nemokamas. Į erdvę susirinko apie 300 žmonių. Rėda pasakojo, kad klausytojų reakcijos buvo labai skirtingos: vieni išgyveno stiprias emocijas, kiti tiesiog sėdėjo tyloje, meditavo, vaikščiojo po erdvę ar stebėjo koncertą iš balkono.

Dominykas šią patirtį apibūdino kaip tam tikrą bendruomeninį, sakralų aktą – religinio turinio neturintį, tačiau žmones vienoje erdvėje ir viename laike sujungusį į bendrą patirtį.

Tarpdisciplininiame mene svarbiausi – žmonės

Pokalbyje daug dėmesio skirta ir pačiai tarpdisciplininio meno idėjai. Dominyko teigimu, skirtingų meno sričių susitikime svarbiausia nėra pati disciplina. Kur kas svarbiau – žmonės, jų atsinešamos patirtys, idėjos ir gebėjimas sukurti kažką naujo.

Šitam tarpdisciplininiam lauke turbūt svarbiausia yra ne ta disciplina, o žmonės, kurie yra tose skirtingose laukuose, – teigė kompozitorius.

Rėda savo ruožtu pabrėžė, kad kūrybos procesas nuolat keičia ir patį kūrėją. Pradinė idėja, pradėjusi projektą kaip aktyvistinį gestą, bendradarbiaujant su Dominyku ir Laura Kmieliauskaite įgavo kitokią, subtilesnę išraišką.

Kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą

Laidos pabaigoje pašnekovai kalbėjo apie kūrėjo santykį su publika. Rėda pabrėžė, kad kūrėjui nereikėtų pirmiausia galvoti apie tai, ar kūrinys patiks, ar bus nupirktas. Svarbiausia – pati idėja ir jos išpildymas.

Kiekvienas kūrinys yra pakankamai atviras, kad galėtų žmogus ateiti į jį su savo patyrimu, – sakė menininkė.

Dominykas taip pat akcentavo gyvo atlikimo svarbą – net ir užrašytas ar įrašytas kūrinys kiekvieną kartą gali būti interpretuojamas kitaip. Jo teigimu, atlikėjas į kūrinį įneša didelę savo dalį, todėl muzika niekada nėra visiškai statiška.

„Balta tamsa“ šiame pokalbyje atsiskleidžia ne tik kaip konkretus meno projektas, bet ir kaip būdas iš naujo pažvelgti į Vilnių – jo architektūrą, paveldą, garsus ir atmintį. O svarbiausia projekto kelionė, pasak Rėdos, dar gali nesibaigti: Kaip migla neturi ribos, „Balta tamsa“ lai irgi neturi ribos.