Saksofonininkas, multiinstrumentalistas, kompozitorius ir prodiuseris Remis Rančys – vienas universaliausių Lietuvos muzikantų, nuolat ieškantis naujų skambesių ir įkvėpimo įvairiose pasaulio kultūrose. Laidoje „Vilniaus ritmu“ su Jūrate Pilibaitiene jis pasakoja apie savo muzikinį kelią, meilę tradiciniam džiazui, kūrybą, koncertus, edukacines veiklas bei nuolatinį norą mokytis.

Pokalbyje atsiskleidžia ne tik muzikanto profesinė patirtis, bet ir jo požiūris į kūrybą, discipliną bei pasaulio pažinimą. Remio istorija įrodo, kad tikras muzikantas niekada nenustoja ieškoti naujų garsų.

Nuo pirmųjų įrašų iki pasaulio muzikos

Nors šiandien Remis Rančys daugeliui pirmiausia siejasi su džiazu, jo muzikinis kelias prasidėjo gana įprastai – nuo radijo, kasečių ir populiariosios muzikos. Tačiau paauglystėje smalsumas paskatino ieškoti vis naujų skambesių, o netrukus atsivėrė džiazo, prancūziškos muzikos, Pietų Amerikos ritmų ir įvairių pasaulio tautų muzikinės tradicijos.

„Jeigu aš negaliu paklausyti muzikos dvi dienas, jaučiuosi taip, lyg būčiau labai ištroškęs. Mane tiesiog džiugina buvimas tuose garsuose.“

Šis smalsumas iki šiol išlieka pagrindine jo kūrybos varomąja jėga.

Džiazas – nuolatinis sugrįžimas

Nors muzikinėje biografijoje gausu įvairiausių stilių, pats atlikėjas pripažįsta, kad būtent tradicinis džiazas visuomet išlieka svarbiausia jo kūrybos dalimi.

Studijų metais jis gilinosi į modernųjį džiazą, tačiau ilgainiui vėl sugrįžo prie ankstyvojo džiazo tradicijų. Greta jų nuolat skamba klasikinė muzika, Afrikos ritmai, įvairių pasaulio tautų folkloras ir šiuolaikiniai pasaulio muzikos eksperimentai.

„Tradicinis džiazas man niekada nenusibosta. Visada noriu prie jo sugrįžti.“

Brazilija, Pakistanas ir pasaulio kultūros

Laidoje nemažai dėmesio skiriama muzikiniams atradimams. Vienu ryškiausių etapų Remis vadina domėjimąsi Brazilijos muzika, bendradarbiavimą su brazilų atlikėjais bei meilę pandeiro instrumentui.

Tačiau ieškojimai tuo nesibaigia. Šiuo metu muzikantas gilinasi į Pakistano ir Indijos muzikines tradicijas, tyrinėja senąsias vokalo technikas ir siekia jas perprasti ne paviršutiniškai, o nuosekliai.

„Toks būdas pažinti visiškai kitą kultūrą reikalauja lėto, ramaus laiko ir nuoseklumo.“

Pasak jo, kiekviena naujai atrasta muzikinė tradicija atveria vis kitokį požiūrį į garsą, ritmą ir kūrybą.

Kai muzika tampa universalia kalba

Remis dalijasi patirtimis koncertuojant su įvairių šalių muzikantais ir pabrėžia, kad muzikoje svarbiausia – ne kalba, o gebėjimas klausytis vieniems kitų.

Viena įsimintiniausių istorijų susijusi su koncertu, kuriame brazilų dainininkė visiškai neskaitė natų. Nors iš pradžių tai atrodė kaip didelis iššūkis, koncertas tapo vienu sklandžiausių jo profesinėje karjeroje.

„Kartais mes per daug nešnekam, bet kai sugrojam, iš karto atsiranda pridėtinė vertė prie tų garsų.“

Ši patirtis dar kartą įrodė, kad muzika dažnai kalba universalia kalba, kurios nereikia versti.

Kūryba – ne įkvėpimo laukimas, o kasdienis darbas

Kompozitorius neslepia, kad romantizuotas įkvėpimo laukimas jam nėra artimas.

Anot jo, kūryba vyksta kasdien – tereikia nuosekliai dirbti, stebėti aplinką ir fiksuoti gimstančias idėjas. Kiekviena kelionė, miestas ar sutiktas žmogus gali tapti naujo kūrinio pradžia.

„Kūryba teka kiekvieną dieną. Tu tik fiksuoji dalykus.“

Būtent toks požiūris leidžia išlikti produktyviam ir po daugelio metų scenoje.

Muzika vaikams ir edukacijos visoje Lietuvoje

Ne mažiau svarbi Remio veiklos dalis – edukaciniai projektai vaikams. Per Kultūros paso programas jis aplankė daugybę Lietuvos mokyklų, kur pristatė įvairius instrumentus ir kūrė interaktyvias muzikines veiklas.

Šios kelionės leido pažinti ne tik vaikus, bet ir skirtingas Lietuvos bendruomenes.

„Muzika yra tokia universali, kad gali suvienyti net pačius mažiausius.“

Anot muzikanto, būtent edukacijos dar kartą priminė, kokią didelę galią turi gyvas muzikos patyrimas.

Artimiausi koncertai ir gyvenimas už scenos

Pokalbio pabaigoje Remis Rančys kviečia klausytojus į artimiausius koncertus Lietuvoje ir užsienyje, pasakoja apie naujus kūrinius, gastrolių planus Vokietijoje ir Prancūzijoje bei bendrus projektus su šokėjais.

Kai nutila muzika, jis renkasi gamtą, ilgus pasivaikščiojimus, keliones ir plaukimą irklente mažomis Lietuvos upėmis kartu su savo šunimi.

Šis pokalbis – tai ne tik pasakojimas apie muziką. Tai istorija apie žmogų, kuris kiekvieną dieną mokosi, ieško, stebi pasaulį ir įrodo, kad tikrasis kūrybiškumas gimsta iš smalsumo, atvirumo ir meilės tam, ką darai.