Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Žemaitės „Marčios“ adaptacijos autorę Justiną Bružaitę-Liseckienę ir knygos redaktorę Janiną Vileikienę. Pokalbio centre – Lietuvos audiosensorinės bibliotekos pristatytas antrasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys suaugusiesiems, parengtas lengvai suprantama kalba.

Laidoje kalbama apie tai, ar įmanoma tokį klasikinį kūrinį kaip Žemaitės „Marti“ perpasakoti aiškiau, paprasčiau ir suprantamiau, bet kartu neprarasti jo esmės, emocinio svorio ir literatūrinio charakterio. Pašnekovės atskleidžia, kad lengvai suprantama kalba nėra tiesiog sutrumpintas tekstas. Tai metodas, reikalaujantis žinių, praktikos, jautrumo auditorijai ir nuolatinio tikrinimo, ar tekstas tikrai suprantamas tiems žmonėms, kuriems jis skirtas.

Kas yra lengvai suprantama kalba?

Justina Bružaitė-Liseckienė pasakoja, kad lengvai suprantama kalba skirta žmonėms, patiriantiems suvokimo, kalbinių ar skaitymo sunkumų. Tokiuose tekstuose mintys dėstomos aiškiai ir nuosekliai, žodynas yra paprastesnis, sakiniai trumpesni, o turinys pateikiamas taip, kad skaitytojas galėtų sekti pasakojimą nepasimesdamas sudėtingose konstrukcijose.

„Tokie tekstai yra rašomi labai aiškiai, nuosekliai dėstant mintis. Jų žodynas yra gerokai paprastesnis negu mums įprasta, o sakiniai trumpesni ir gerokai supaprastinti.“

Laidoje pabrėžiama, kad tokios knygos reikalingos ne tik žmonėms su intelekto negalia. Jos gali padėti ir tiems, kurie mokosi lietuvių kalbos, taip pat vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems ilgi, sudėtingi tekstai tampa sunkiau įveikiami. Janina Vileikienė pastebi, kad paprastesnis tekstas gali sugrąžinti žmogui skaitymo džiaugsmą.

Kodėl pasirinkta Žemaitės „Marti“?

Pokalbyje daug dėmesio skiriama klausimui, kodėl lengvai suprantama kalba buvo adaptuotas būtent Žemaitės kūrinys „Marti“. Pašnekovės kalba apie tai, kad Žemaitės tekstai, nors ir laikomi lietuvių literatūros klasika, daugeliui skaitytojų nėra lengvai įveikiami. Juose gausu tarmiškų žodžių, frazeologizmų, senųjų buities realijų, gamtos aprašymų ir socialinių niuansų, kuriuos suprasti be konteksto gali būti sudėtinga.

Justina Bružaitė-Liseckienė pripažįsta, kad pati Žemaitės teksto grožį iš naujo pajuto tik gilindamasi į kūrinį adaptacijos metu. Tai leido ne tik suprasti tekstą, bet ir pamatyti, kiek daug sluoksnių slypi už iš pirmo žvilgsnio paprastos istorijos.

„Pirmą kartą pamilau Žemaitę ir pajutau tikrą jos teksto grožį tada, kai nusprendėme parašyti būtent šį kūrinį.“

Aiškumas ir ištikimybė originalui

Vienas svarbiausių pokalbio klausimų – kaip suderinti aiškumą ir ištikimybę originaliam kūriniui. Lengvai suprantama kalba negali perteikti visų originalo kalbinių sluoksnių, tačiau adaptacijos autorė ir redaktorė siekė išlaikyti Žemaitės tekstui būdingus ženklus: veikėjų charakterius, santykių įtampą, emocinį toną ir kai kuriuos kalbinius atpažinimo elementus.

Laidoje pateikiamas ir originalaus teksto bei adaptuotos versijos palyginimas. Iš jo matyti, kad kai kurie Žemaitės kalbos bruožai, pavyzdžiui, pasikartojantis veikėjo pasakymas „Taigi, taigi kaip gis“, buvo išsaugoti. Vedėja Jūratė Pilibaitienė prisipažįsta, kad būtų buvę gaila, jei tokios detalės būtų pradingusios, nes jos padeda išlaikyti kūrinio charakterį.

Didžiausi adaptacijos iššūkiai

Pašnekovės pasakoja, kad vieni sunkiausių darbų buvo susiję su gamtos aprašymais, ūkio darbais, tarmiškais žodžiais ir frazeologizmais. Žemaitės kalba labai vaizdinga, tiršta ir turtinga, tačiau lengvai suprantamos kalbos principai reikalauja aiškumo. Todėl teko spręsti, ką palikti, ką paaiškinti, o ko atsisakyti, kad tekstas netaptų per sunkus.

Janina Vileikienė sako, kad redaguoti tokį tekstą nebuvo lengviau vien dėl to, jog jis parašytas paprastesne kalba. Priešingai, reikėjo labai tiksliai ieškoti žodžių, kurie būtų ir aiškūs, ir artimi originalo prasmei.

„Tikrai reikėjo paieškoti daugybės žodžių, atrasti tuos niuansus, kad galėtum perteikti tekstą.“

Pasak pašnekovių, adaptuojant grožinę literatūrą svarbu ne tik papasakoti siužetą, bet ir palikti erdvės literatūrai – emocijai, vaizdui, veikėjų santykiams, kūrinio atmosferai. Tai nėra pažodinis vertimas ar mechaninis supaprastinimas. Tai naujas kūrinio persakymas, kuriame būtina atsakomybė prieš autorių ir prieš skaitytoją.

Kam reikalinga prieinama literatūra?

Laidoje daug kalbama apie teisę skaityti ir patirti kultūrą. Lengvai suprantama literatūra leidžia į grožinės literatūros pasaulį įsitraukti žmonėms, kurie iki šiol dažnai likdavo nuošalyje. Tai gali būti žmonės su intelekto negalia, kalbinių sunkumų turintys skaitytojai, vyresnio amžiaus žmonės, mokiniai, kuriems sudėtinga skaityti privalomosios programos kūrinius, arba lietuvių kalbos besimokantys užsieniečiai.

Janina Vileikienė prisimena, kaip vienas skaitytojas, perskaitęs knygą lengvai suprantama kalba, didžiavosi galėdamas pasakyti, kad ją įveikė. Tai rodo, kad tokios knygos suteikia ne tik informaciją ar literatūrinę patirtį, bet ir pasitikėjimą savimi.

„Žmogus perskaitęs grožinę knygą jam suprantama kalba pasijuto toks kaip kiti. Iki šiol jis negalėjo skaityti, o dabar skaito.“

Žemaitės „Marti“ šiandien

Pokalbyje aptariama ir tai, kodėl Žemaitės „Marti“ aktuali šiandien. Kūrinys kalba apie šeimos santykius, moters padėtį, socialinį spaudimą, nelygybę, santykių grubumą ir kasdienybės konfliktus. Nors tekstas parašytas visai kitame istoriniame kontekste, jo keliami klausimai išlieka atpažįstami ir šiuolaikiniam skaitytojui.

Justina Bružaitė-Liseckienė pabrėžia, kad kiekvienas skaitytojas kūrinį skaito per savo patirtį. Todėl ir adaptuota versija gali atverti naujų prasmių – ne tik supaprastinti tekstą, bet ir padėti aiškiau pamatyti temas, kurios slypi originaliame kūrinyje.

Kodėl tokių knygų reikia daugiau?

Laidos pabaigoje kalbama apie tai, kad lengvai suprantamos grožinės literatūros Lietuvoje vis dar labai trūksta. Tokiems leidiniams reikia lėšų, specialistų, laiko, iliustracijų ir visuomenės supratimo, kam jie reikalingi. Pašnekovės pabrėžia, kad tai nėra papildoma prabanga, o būtina kultūros prieinamumo dalis.

Lengvai suprantama kalba padeda užtikrinti, kad literatūra, informacija ir kultūra būtų prieinama kuo platesniam žmonių ratui. Žemaitės „Marti“ šiuo atveju tampa ne tik literatūros kūriniu, bet ir pokalbio apie lygybę, įtrauktį ir teisę suprasti pradžia.

„Visos paslaugos, visi kūriniai, visa informacija turi būti prieinama kiekvienam suprantama kalba ir suprantamu būdu.“

Apibendrinimas

Ši „Vilniaus ritmu“ laida kviečia pažvelgti į lietuvių literatūros klasiką iš naujos perspektyvos. Žemaitės „Marti“ lengvai suprantama kalba kelia klausimą ne tik apie tai, kaip adaptuoti sudėtingą tekstą, bet ir apie tai, kam priklauso literatūra. Pokalbis su Justina Bružaite-Liseckiene ir Janina Vileikiene parodo, kad klasika gali būti gyva, aktuali ir prieinama tada, kai ieškoma būdų ją atverti skirtingiems skaitytojams.