Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina performanso menininkę, rašytoją ir dėstytoją Moniką Dirsytę. Pokalbio metu kalbama apie performanso meną, kūrybos prasmę, menininko kelią bei drąsą rinktis ne visada lengvą, bet autentišką gyvenimo kryptį.
Tai pokalbis apie meną, kuris ne tik stebimas, bet ir patiriamas – apie kūrybą, kuri kartais provokuoja, kartais kelia nepatogius klausimus, bet visada kviečia giliau pažvelgti į žmogų ir jo vidinį pasaulį.
Kas yra performanso menas?
Performanso menas dažnai kelia daug klausimų ir neretai sulaukia skeptiškų reakcijų. Tačiau Monika Dirsytė pabrėžia, kad ši meno forma nėra apie šoką ar provokaciją dėl provokacijos.
„Performanso menas tai yra filosofija. Jis leidžia pamatyti pasaulį ir mūsų gyvenimą iš kitų kampų.“
Pasak menininkės, šis menas nėra skirtas patikti ar būti patogus žiūrovui. Priešingai – jis dažnai siekia sukelti refleksiją, diskusiją ar net vidinį konfliktą, kuris gali paskatinti žmogų susimąstyti.
„Menas neturi pataikauti žiūrovui. Jis turi kelti klausimus ir kelti diskusijas.“
Pirmieji žingsniai kūrybos kelyje
Monika Dirsytė prisimena, kad pirmasis jos performansas įvyko dar būnant devyniolikos metų. Tuo metu ji dar net nebuvo įstojusi į Vilniaus dailės akademiją ir neturėjo aiškios kūrybinės koncepcijos.
Pirmasis eksperimentas buvo paprastas – menininkė tiesiog atsigulė ant žemės viešoje vietoje ir stebėjo, kaip į tai reaguos žmonės. Tai buvo bandymas tyrinėti aplinką ir žmogaus reakciją į neįprastą situaciją.
Šis spontaniškas eksperimentas tapo ilgos kūrybinės kelionės pradžia.
Kūrybos procesas ir performanso iššūkiai
Performanso menas dažnai reikalauja ne tik kūrybinės idėjos, bet ir didelio fizinio bei psichologinio pasirengimo. Kai kurie Monikos darbai trunka net aštuonias valandas ir pareikalauja didelės ištvermės.
Vienas iš tokių performansų vyko Lukiškių aikštėje, kur menininkė aštuonias valandas bėgo ant bėgimo takelio, simbolizuodama žmogaus santykį su vartojimu ir aplinkos tarša.
Ši patirtis parodė, kad žmogaus galimybės dažnai yra didesnės, nei jis pats mano.
„Psichologija lemia daug daugiau negu fizinis kūnas. Kartais kūnas gali daugiau, negu mes patys apie jį galvojame.“
Menas apie žmogų
Monikos kūryboje svarbiausia tema – žmogus ir jo santykis su kitu žmogumi. Menininkė pabrėžia empatijos, supratimo ir tikro ryšio svarbą.
„Mane įkvepia žmonės. Man labai rūpi santykis su kitu žmogumi.“
Performanso menas, pasak jos, yra viena iš nedaugelio meno formų, kurios negali pakeisti technologijos, nes jis gimsta iš žmogiškų emocijų, pažeidžiamumo ir tikrumo.
Knyga „Ne/riba“
Pokalbio metu aptariama ir Monikos Dirsytės knyga „Ne/riba“. Joje menininkė apžvelgia penkiolikos metų kūrybos kelią, performanso meno patirtis bei asmenines įžvalgas apie meną ir žmogaus vidinę laisvę.
Knygos tikslas – supažindinti skaitytojus su performanso menu ir parodyti, kad ši meno forma gali būti suprantama kiekvienam.
Autorė sąmoningai pasirinko paprastą kalbą, kad knyga būtų prieinama platesniam skaitytojų ratui.
„Norėjau, kad ji būtų tiltas tarp akademinio pasaulio ir neakademinio.“
Sunkesnis kelias ir kūrybinė laisvė
Monika Dirsytė atvirai kalba ir apie nelengvą menininko kelią. Kūrybos pradžioje finansinės galimybės buvo labai ribotos, tačiau didelis noras kurti skatino ieškoti netikėtų sprendimų.
Nepaisant sunkumų, menininkė tiki, kad būtent sudėtingesnis kelias leidžia sukaupti vertingiausią patirtį.
„Kai tu žinai, ką praėjai, tu tampi stipresnis žmogus. Patirtis yra neįkainojamas dalykas.“
Apie ateitį
Šiuo metu Monika Dirsytė svarsto apie naujus kūrybinius projektus, tačiau neskuba jų įgyvendinti. Menininkei svarbu, kad nauji darbai būtų prasmingi ir kokybiški.
Taip pat ji planuoja daugiau dėmesio skirti akademinei veiklai ir moksliniams tyrimams performanso meno srityje.
