„Vilniaus ritmu“ laidos vedėjos Jūratė Pilibaitienė ir Simona Jančaitytė kalbina aktorių, režisierių, performanso menininką Gytį Ivanauską – kūrėją, kurio scenoje gimęs personažas Lolita Zero jau seniai gyvena savarankišką gyvenimą.

Pokalbis – apie kūrybą, Eurovizijos sceną, socialinę žinutę, teatro energiją ir tylą po pasirodymų.

Nuo kino aikštelės iki Eurovizijos

Lolita Zero gimė filme „Zero 3“, tačiau, kaip pasakoja Gytis, personažas iš kino aikštelės netikėtai persikėlė į realią Eurovizijos atranką. Turint dainą, kostiumus ir komandą, sprendimas pabandyti tapo natūraliu žingsniu.

Pirmasis pasirodymas sulaukė ne tik dėmesio, bet ir skandalo – nuo diskvalifikacijos iki sugrįžimo į finalą žiūrovų palaikymo dėka. Taip Lolita Zero pradėjo savarankišką sceninį gyvenimą.

Trečias kartas – nemeluos?

Vėlesni pasirodymai jau buvo sąmoningas kūrybinis sprendimas. Bendradarbiaudamas su muzikos prodiuseriu Vytautu Vaičiuliu, Gytis ieškojo savo skambesio, išgrynino vokalines galimybes ir kūrinio kryptį.

Trečioji Eurovizinė daina – brandesnė, išlauktas rezultatas. „Aš į dainininkus nepretenduoju“, – sako Gytis. Jam tai – žaidimas, saviraiškos forma ir galimybė įnešti teatro į dažnai standartizuotą popmuzikos erdvę.

Ragai, aukštakulniai ir vizualinė dramaturgija

Lolita Zero įvaizdis – neatsiejama pasirodymo dalis. Ragai tapo personažo simboliu, o aukštakulniai – sceninės laikysenos dalimi.

Prie vizualinės koncepcijos prisidėjo dizaineris Robertas Kalinkinas. Scenoje pasirodančios trys Lolitos – iliuzija į tragediją, komediją ir dramą, į teatrines mūzas, į žmogaus vidinę daugiaprasmybę.

Net ir sulūžę ragai prieš filmavimą nesustabdė kūrybinės komandos – nes, kaip teigia Gytis – „Lolita be ragų yra ne Lolita“.

Socialinė žinutė: kvietimas nebijoti

Svarbiausia šio pasirodymo dalis – socialinė žinutė.

Gytis kviečia jaunus žmones nebijoti būti savimi: su grimu ar be jo, su aukštakulniais ar be jų, su personažu ar be jo. Nebijoti kurti, eiti pirmyn ir nekreipti dėmesio į piktus komentarus.

Jam svarbu, ką klausytojas išsineša iš kūrinio. Dainoje – ir skausmas, ir spalvos, ir asmeniniai išgyvenimai, ir tarp eilučių paslėpti dedikacijos ženklai.

Gyvenimas tarp personažų

Gytis atvirai kalba apie nuovargį, intensyvų kūrybinį ritmą ir gebėjimą išeiti iš vaidmens. „Aš išeinu per nusilenkimą“, – sako jis.

Teatras, kabaretas, repeticijos naktimis, premjeros – visa tai reikalauja didžiulės energijos. Tačiau po scenos šviesų jis renkasi tylą. Ramybė, maisto gamyba, bendravimas su draugais – būdai sugrįžti į save.

Eurovizija kaip platforma

Gytis pabrėžia, kad Eurovizija jam – pažintinė ir atvira platforma. Tai galimybė pasiekti auditoriją, kuri galbūt niekada nematė jo teatro darbų ar kino vaidmenų.

Jam svarbu įnešti kitokį oro gūsį, palaužyti standartus ir pasiūlyti sceninę patirtį, kurioje susitinka muzika, teatras ir performansas.